ЕЅavios melagystД—s
Emilie Richards
Е ilkas
Šis perlas – tobulas, neįkainojamas, tačiau jo trokštantiems tenka sumokėti pačią didžiausią kainą. Prieš šimtmetį iš Australijos vandenų ištrauktas brangakmenis tebekeliauja tarp Robsonų ir Liuelinų šeimų, užtraukdamas joms pražūtį.
Savąją kainą sumoka ir dabartinė jo paveldėtoja Liana Robson – vieną dieną dingsta jos sūnus Metju, o kartu ir seife saugotas perlas. Liana drauge su sūnaus tėvu Kalenu Liuelinu leidžiasi ieškoti berniuko. Metju pėdsakai atveda į laukinio grožio Australiją, kur kadaise ir prasidėjo paini dviejų šeimų istorija.
Spalvinga intriga ir tikroviški veikėjų charakteriai – taip būtų galima apibūdinti Emilie Richards, kurios talentas apdovanotas daugybe literatūrinių premijų, romantiškąjį pasaulį. Sukurti nuostabią Robsonų ir Liuelinų šeimų sagą ją įkvėpė dveji metai, su šeima praleisti Australijoje.
Emilie Richards
Zavios melagystes
Tavo ЕЎirdies terapija
JausmЕі pasaulis, kuriame
karaliauja meilД—, verda aistros, dЕ«Еѕta ЕЎirdys,
pildosi slapДЌiausi troЕЎkimai ir lЕ«kesДЌiai
Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų
laiko patikrintuose kЕ«riniuose:
intriguojanДЌiuose, uЕѕburianДЌiuose
jausmЕі romanuose
ir ЕЎeimЕі sagose
1
San Franciskas
– Ei, ponia! Pasisaugokite ryklių!
Kitu atveju šis perspėjimas Lianai Robson nebūtų pasirodęs toks grėsmingas. Jei taip būtų pasakiusi motina savo sūnui, paaugliui banglentininkui, arba į pensiją išeinantis vadovas, perduodantis vairą jaunam entuziastingam įpėdiniui, patarimas būtų atrodęs netgi geras. Bet San Francisko gatvėje, nepaprastai greitai artėjant panikos priepuoliui, – didžiausiam, kokį per kelis mėnesius jai teko patirti, – tie žodžiai sudžeržgė lyg metalas ir nuvilnijo žemyn įsitempusia nugara.
Ji buvo apsupta rykliЕі ir jautД—, kaip jie plaukioja aplinkui.
– Juk jūs to nepamiršite, tiesa?
Liana pamД—gino ranka nustumti ЕѕaislД…, kuriuo benamis mosavo jai prieЕЎ veidД….
– Ne… ne, nepamiršiu.
Žaislas – linksmas delfinas – pranyko. Lieknas tamsiaodis vyriškis žengtelėjo artyn ir perrėkdamas judria gatve važiuojančio tramvajaus žvangėjimą paklausė:
– Ar gerai jautiesi, brangute? Atrodai išblyškusi.
– Aš…
Žodžiai tiesiog įstrigo gerklėje. Liana nesijautė gerai. Ji – trisdešimt aštuonerių metų verslininkė, o neįstengia viena eiti šaligatviu. Bijojo atvirų erdvių – visko, kas nepažįstama.
Д–mД— siaubas pagalvojus apie jД—gas, veikianДЌias jos gyvenimД…, jД—gas, kuriЕі nemato ir negali valdyti. Vos prieЕЎ kelias valandas ji ДЇsodino savo sЕ«nЕі ДЇ lД—ktuvД… ir iЕЎleido ДЇ neЕѕiniД…. Е ДЇ rytД…, 8 val. 16 min., stebД—jo, kaip jos vienintelis vaikas lipa ДЇ lД—ktuvД…, nuskraidinsiantДЇ jДЇ pas tД—vД…. Dabar Lianai tenka uЕѕ tai kentД—ti.
Vyro akys ЕѕvelgД— su nerimu. Jis luktelД—jo, kol tramvajus nuvaЕѕiuos tolyn.
– Nenorėjau tavęs išgąsdinti. Čia Fliperis, jis tavęs nenuskriaus.
Liana stipriai užmerkė akis – taip stipriai, kad nedrąsūs saulės spinduliai, skrodžiantys rūškaną popietės dangų, visiškai išnyko. Akimirkai ji atsidūrė savo mažame pasaulėlyje, bet vis vien juto, kaip įkaitusia oda slysta rūkas. Jeigu ji neįstengs iš čia pabėgti, netrukus jis virs ledu.
Ledo šaltumo oda, už būgno tratėjimą prieš mūšį greitesnis širdies plakimas, milijonas ugninių adatėlių, smingančių į galūnes – tai jai buvo taip pažįstama. Liana žinojo, ko laukti.
– Brangute, ar šiandien ką nors valgei?
Liana atsimerkД—. VyriЕЎkis vis dar stovД—jo prieЕЎais. Ji vilkД—jo drabuЕѕiais iЕЎ Tailando ЕЎilko ir airiЕЎkos medvilnД—s, o jo marЕЎkinД—liai buvo nudriskД™ jau prieЕЎ penkmetДЇ. Po paЕѕastimi vyras laikД— pasikiЕЎД™s ЕЎЕ«snДЇ benamiЕі sД…jungos leidЕѕiamЕі laikraЕЎДЌiЕі. Liana visuomet liepdavo vairuotojui vienД… jЕі nupirkti, bet iЕЎ tiesЕі niekada neskaitД—.
– Viskas gerai, aДЌiЕ«, – mД—gindama suimti save ДЇ rankas, ji parodД— pirЕЎtu ДЇ laikraЕЎДЌius. – VienД