Е tai taip tu jД… prarandi

Junot Diaz

2008-ųjų Pulitzerio premijos laureatas Junot Diaz yra vienas išskirtiniausių ir įdomiausių balsų šiuolaikinėje amerikiečių literatūroje. Jo proza – vulgari, drąsi ir poetiška, jo kalba – literatūrinės elegancijos ir gatvės žargono mišinys.„Štai taip tu ją prarandi“ – devynios tikrumu nuginkluojančios istorijos apie netobulą meilę. Jų centre – jaunas kietakaktis Junioras, kurio širdį autorius negailestingai sudaužo daugybę kartų, demonstruodamas, kaip stipriai meilė, romantiška, fizinė ar šeimos, gali paveikti net ir vyriškiausią charakterį. Junot Diaz sielvartą prilygina radiacijai – gali palaidoti ir bandyti pamiršti, tačiau ji niekada galutinai neišnyks.

Stai taip

Marilyn Ducksworth ir Mih-Ho Cha

JЕ«sЕі draugystД—s, nuoЕѕmumo ir malonД—s garbei

KД… gi, mums nepavyko, ir prisiminimai, tiesД… sakant, ne vien geri.

Bet buvo ir gerЕі laikЕі.

MeilД— buvo gera. MylД—jau tavo negarbingД… miegД… ЕЎalia manД™s ir niekada nebijojau sapnuodama.

TurД—tЕі dalyti ЕѕvaigЕѕdes uЕѕ didЕѕius karus kaip mЕ«sЕі.

В В В В sandra cisneros

SaulД—, mД—nulis ir ЕѕvaigЕѕdД—s

Nesu piktadarys. Suprantu, kaip skamba – gynybiškai, nenuoširdžiai – tačiau tiesa. Aš kaip ir visi kiti: silpnas, darantis klaidų, bet iš esmės geras. Magda nesutinka, laiko mane tipišku dominikiečiu: sucio[1 - Sucio(dgs. sucios) – bjaurybe, netikėliu (isp.) (čia ir toliau versta iš ispanų kalbos ir pastabos – vertėjos).], subingalviu. Suprantate, prieš daug mėnesių, kai Magda dar buvo mano mergina, kai nereikėjo dėl nieko nerimauti, buvau jai neištikimas su pupyte, kuri turėjo kupetą laisvai krintančių devinto dešimtmečio plaukų. Nesakiau Magdai ir šito. Juk suprantate, kaip čia yra. Šitokį smirdantį kaulą geriau laikyti užkastą galiniame gyvenimo kieme. Magda sužinojo tik dėl to, kad draugė jai parašė sumautą laišką. O laiške buvo smulkmenėlių. Tokio mėšlo net girtas savo draugužiams nepasakotum.

Dalykas tas, kad visos nesąmonės jau pasibaigė prieš daugybę mėnesių. Mudviejų su Magda reikalai gerėjo. Nebuvome tokie nutolę kaip tą žiemą, kai apgaudinėjau ją. Šaltis praėjo. Ji lankydavosi mano namuose, kur, užuot valkiojęsi su bukagalviais draugužiais – kada aš rūkydavau, o ji mirdavo iš nuobodulio, − žiūrėdavome filmus. Važiuodavome pavalgyti. Net nuėjome į spektaklį teatre „Crossroads“, nufotografavau ją su keliais garsiais juodaodžiais dramaturgais, Magda taip smarkiai šypsojosi, kad, atrodė, jos didžiulė burna tuoj perplyš. Mudu vėl buvome pora. Savaitgaliais važiuodavome pas jos arba mano tėvus. Pusryčiaudavome mažose užeigėlėse taip anksti, kad be mūsų jose daugiau nieko nebūdavo. Knaisiodavomės Naujojo Bransviko bibliotekoje, kurią iš nešvarių pinigų pastatė Karnegis. Mudu gyvenome puikiu ritmu. Ir tada lyg iš niekur tas laiškas trenkia kaip granata „Žvaigždžių kelyje“ ir viską ištaško. Praeitį, dabartį, ateitį. Staiga Magdos giminės jau trokšta mane nudėti. Nesvarbu, kad aš dvejus metus tvarkiau jų mokesčius ir šienavau veją. Magdos tėvas, kuriam buvau kaip hijo[2 - Sūnus (isp.).], telefonu vadina mane subingalviu, o jo balsas skamba lyg virve smaugiamo. Sako, nesu vertas, kad kalbėtų su manimi ispaniškai. Sutinku vieną Magdos draugių Vudbridžo prekybos centre – Klaribelę, ecuatoriana[3 - Ekvadorietę (isp.).], turinčią biologijos mokslų laipsnį, siauraakę – o elgiasi ji taip, tarsi būčiau suėdęs kažkieno numylėtą vaikelį.

Geriau jau nežinotumėt, kaip sureagavo Magda. Tai buvo lyg penkių traukinių susidūrimas. Ji sviedė į mane laišką – nepataikė, laiškas nusileido po „Volvo“, − ir atsisėdusi ant šaligatvio krašto ėmė gaudyti orą.

– O Dieve, – aimanavo ji, – o Dieve.

Čia toks atvejis, kada, kaip maniškiai vyrukai pareiškia, jie būtų visko, po velnių, išsigynę: „Kas ta Kasandra?!“ Mane vemti vertė vien nuo minties bandyti ką nors neigti. Atsisė