Aistringasis loЕЎД—jas Venecijoje

Bronwyn Scott

Istorinis meilД—s romanasPaveldД—tojai #3

Keturių knygų serija „Paveldėtojai“. Trečia knyga.

Kai sekasi, visi lošėjai vienodi…

Venecijoje, kur statomos didЕѕiulД—s sumos, susД—dus prie loЕЎimo stalo su nuoЕѕmiu prieЕЎininku, Nolanui GrД—jui prireiks ne vien sД—kmД—s. Jis turi ЕѕЕ«tbЕ«t iЕЎloЕЎti, nes ant kortos pastatyta Еѕaviosios DЕѕanos Minoti nekaltybД—!

SД—kmД— jam ЕЎypsosi , ir Nolanas iЕЎplД—ЕЎia pergalД™. TaДЌiau, plaukiant gondola su DЕѕana, kyla didЕѕiulД— pagunda paДЌiam atsiimti viliojantДЇ prizД…. Ar Nolanas pamins savo troЕЎkimus ir padД—s DЕѕanai atgauti laisvД™?

Bronwyn Scott

Aistringasis loЕЎД—jas Venecijoje

~1~

„Antverpeno“ viešbutis, Doveris, 1835 m. kovas

– Žalty! Na, tau ir sekasi!.. – negalėdamas patikėti suurzgė priešais Nolaną Grėjų kitapus stalo sėdintis vyras. – Jei išmesi dar vieną kozirį, aš…

– Ką? Perkirsi mane perpus? Nušausi? – Nolanas Grėjus švystelėjo ant stalo kortą – ne ką kita, o dar vieną kozirį, su tokiu atsainumu, kuris bylojo, kad grasinimai jo sveikatai ir gerovei per naktinius lošimus jam įprasti.

PrieЕЎininkas kilstelД—jo, jo grД—smingas pavidalas stЕ«ksojo virЕЎum stalo. Per vakarД… patirti nuostoliai ir Nolano nerЕ«pestingumas kurstД— jo ДЇnirЕЎДЇ.

– Kai sekasi taip kaip tau, tai jau nebe sėkmė. Tai apibūdinama kitu žodžiu, – išsiviepė vyras, pasirengęs šokti per stalą ir kibti Nolanui į atlapus.

– O kaip tu tai pavadintum? – Nolanas atsilošė krėsle nesiteikdamas stotis. Budriomis akimis įvertino priešininko jėgas – pastarasis atrodė dviem stonais už jį sunkesnis. Muštynės būtų nelygios, tačiau iki jų neprieis vien todėl, kad arba vyriškis temoka gerklę laidyti, arba vietoj kumščių bus išsitraukti šautuvai. Nolanui buvo tekę matyti tokių ir anksčiau; tiesiog jis nesitikėjo sutikti vieną jų šįvakar. Nereikėjo taip apsigauti, čia juk Doveris, o ne elegantiškas Londono lošimo klubas, kur džentelmenai laikosi garbės kodekso.

– Žinau, kaip aš tai vadinu, – toliau niurzgė vyras ranka modamas kitiems dviem su jais sėdintiems lošėjams. – Ir tu žinai, kaip tai vadinti.

Prastas sąjungininkų pasirinkimas, mintijo Nolanas. Kiti du žaidėjai atrodė nenusiteikę veltis į konfliktą – ne tiek daug abu ir pralošė.

– Ne, nežinau. Gal malonėtum paaiškinti? – spaudė Nolanas norėdamas pamatyti, kiek toli drįs eiti jo priešininkas. Pasirodė toliau, negu Nolanas tikėjosi – išsisukti jam liko vos akimirka.

VyriЕЎkis stryktelД—jo per stalД…, taДЌiau Nolanas buvo greitesnis. UЕѕteko vikraus rieЕЎo krustelД—jimo, ir jo delnan iЕЎ slaptos kiЕЎenД—s rankovД—je ДЇslydo grakЕЎДЌios peilio kriaunos. Jis prispaudД— aЕЎmenis vyrui prie kaklo naudodamasis jo paties puolimo jД—ga. Dabar pats laikas parodyti galiД…, jeigu nori iЕЎvengti tolesniЕі nemalonumЕі. Kiti loЕЎД—jai atsargiai atsitraukД— su krД—slais taip parodydami nenorДЇ dalyvauti peЕЎtynД—se.

– Vadini mane sukčiumi? – šaltai paklausė Nolanas, – jis neturėjo laiko tokiems dalykams. Kur Arčeris? Vos prieš akimirką buvo čia; Dievas mato, Nolanui dabar praverstų palaikymas. Juk negalėjo Arčeris išeiti be jo. Paryčiais jie turėjo susitikti su Havilandu ir Brenanu prieplaukoje ir sėsti į laivą, kuris nuplukdys juos per Lamanšą.

Nematydamas prasmės eiti į lovą, kai tuoj vėl reikės keltis, jis nė negulė. Visą nelemtą naktį. Bet štai kuo tai baigėsi: vietinis Doverio kortuotojas pasišovęs iškviesti jį dvikovon – paskutinį vakarą Anglijos žemėje. Jeigu Nolanas pavėluos ir jie nespės į laivą, Havilandas jį užmuš.

Gindamasis arba bandydamas iЕЎvengti aЕЎtriЕі aЕЎmenЕі, vyriЕЎkis kilstelД—jo smakrД….

– Velniškai teisingai – aš sakau, kad tu sukčius.

– O aš sakau, kad tu nemoki pralaimėti, – lygiai taip pat karštai atkirto Nolanas. Ne pirmas kartas, kai taip nutinka. Lošimas per ilgus metus pasidarė n