Pirkiniai iЕЎsimokД—tinai

Antanas Е ileika

Knygą „Pirkiniai išsimokėtinai“ sudaro trylika tarpusavy susijusių apsakymų, kuriuose santūriu humoru ir švelnia ironija vaizduojamas lietuvių emigrantų šeimos gyvenimas Kanadoje. Pagrindinė pasakojimo intriga – karštai trokštančių pritapti Kanadoje vaikų ir senamadiško, iš ūkininkų šeimos kilusio tėvo, niekaip neįstengiančio atsisakyti gyvenimo „senojoje šalyje“ įpročių, konfliktas. Nesuprantamos gyvenimo taisyklės iš pradžių lyg siena, skirianti lietuvių emigrantus nuo likusios Kanados visuomenės dalies. Stebėdami „vietinius“, o kartais, kliaudamiesi vien nuojauta, jie bando pralaužti iš pažiūros neįveikiamą sieną, tačiau dažnai tarsi kakta į ją atsimuša.Ilgainiui pavyksta rasti būdų, kaip ją įveikti. Vaizdingas buitinių detalių aprašymas, lydintis šios šeimos gyvenimo peripetijas, puikiai atskleidžia šeštojo ir septintojo dešimtmečio gyvenimo Kanadoje atmosferą, atrodo, kad autorius pasakoja apie savo gyvenimą, nors iš tiesų ši knyga nėra autobiografinė. Antano Šileikos pasakojimai apie lietuvių emigrantų šeimą susilaukė nemažo dėmesio Kanadoje ir pelnė keletą apdovanojimų už humorą.

Pirkinai

Skiriu Dainiui ir Gintarui

Visa tai – netiesa; visa tai – tiesa.

MOKOMД–S VAIKЕ ДЊIOTI TIESIAI

Stanislovas – čia, Kanadoje, pasivadinęs Stanu – buvo dipukas, kaip ir mano tėvas, kaip ir mes visi, tačiau išvietė galiniame mūsų kieme prajuokino net jį. Ne pati išvietė, nors toks pastatas buvo vienintelis visame priemiestyje, dygstančiame tarp senų sodų, o krūvelė keturkampių laikraščio skiaučių, kurių, tėvo paliepimu, tvarkingai priplėšėme ir padėjome šalia tupyklos.

– Koks gi tu fuckingDP! – kvatojosi Stanas iš tėvo, susiėmęs rankomis už šonų, tarytum peliukas Mikis iš animacinio filmuko. Stanas keikdavosi tik angliškai, nes keiksmai šia kalba jo ausiai skambėjo nekaltai.

TД—vas nuД—jo ДЇ krautuvД™ ir nupirko du ritinД—lius tualetinio popieriaus. PusД™ metЕі jie stovД—jo tik kaip dekoracija, lyg dvynukД—s gД—liЕі vazos. Е iuo ir kitais Stano patarimais ДЇvairiais klausimais svetimoje ЕЎalyje tД—vas pasikliovД—. O ЕЎtai vietiniЕі pamokymais jokiu bЕ«du negalД—jai kliautis.

– Kvailys visuomet yra pavojingas, – sakė man tėvas. – O svetimtautis kvailys dar pavojingesnis. Kaip žinoti, ar jis idiotas, ar tik svetimtautis?

Ponas Teiloras buvo vienintelis tikras kanadietis, kurДЇ paЕѕinojome mЕ«sЕі uЕѕgimstanДЌiame kvartale, todД—l stebД—jome jДЇ tarytum antropologai, bandantys perprasti vietinius paproДЌius.

Ponas Teiloras buvo ypatingas – „angliškas“ kanadietis. Tokie kanadiečiai buvo vieninteliai verti dėmesio, nes stebėdamas juos galėjai ir pats daug ko išmokti. Ponas Teiloras buvo mūsų „angliškas“ kanadietis, nes gyveno kitoje gatvės pusėje ir jo įpročius galėjome sekti kada panorėję. Stebėjomės pamatę, kad jis, įsitaisęs ant lauko kėdės savo kiemelyje, skaito laikraštį vilkėdamas išeiginius marškinius ir ryšėdamas kaklaraištį. Lauko kėdė irgi žadino smalsumą. Kas gi kitas, jeigu ne „angliškas“ kanadietis, išmestų nemenką pinigą kėdei, kurią galima naudoti tik kieme?

Suerzintas tokio kvailumo tД—vas nusispjovД— sau po kojomis, o motina atsiduso.

– Tie anglai visai tokie patys kaip ir vokiečiai, – pasakė ji, ne tokie kaip mes, ne dipukai.

Mes priklausėme tai pačiai evoliucinei atšakai kaip ir italai, lenkai ar ukrainiečiai – pastarųjų atstovai vis dar nelabai mokėjo vaikščioti užpakalinėmis galūnėmis, nesiramstydami priekinėmis.

– Jis – bankininkas, – sakydavo motina.

Е is Еѕodis daug kД… reiЕЎkД—: paaiЕЎkino, kodД—l Teiloras gyveno name, dengtame stogu, plytЕі sienomis ir pievele buvo apЕѕeldinД™s kiemД…. MЕ«sЕі gatvД—je kilo pustuzinis kitЕі namЕі, bet tik jo namas buvo uЕѕbaigtas. ЕЅmonД—s iЕЎkasdavo pamatЕі duobes ir sumontuodavo rЕ«sio blokus. Paskui laukdavo, taupydavo. PrasimanД™ ЕЎiek tiek pinigЕі, pirkdavo taЕЎus, sija