PaslapДЌiЕі naЕЎta
Carol Marinelli
SvajoniЕі romanai
Aštuonių knygų serija „Sicilijos Korečiai“. Pirma knyga.
Verslas ir malonumai. KД… pasirinks KoreДЌiЕі mergiЕЎius?
Asmeninė asistentė Ela niekuomet nesirodo be savo Santo rankinės. Ne, tai ne naujausias dizainerių kūrinys – privaloma turėti aprangos detalė. Ši rankinė talpina visą reikiamą amuniciją, kuri padėtų ištaisyti padėtį, jei kartais jos bosas Santas Koretis iškrėstų ką nors nenuspėjamo.
Bet ЕЎiandien jokie rankinД—je esantys saulД—s akiniai nepaslД—ps tamsiЕі ЕЎeЕЎД—liЕі Santo akyse.
Skandalas įsiplieskė. Santo šeima žlugusi. Jo brolis kankinasi kalėjimo vienutėje, o didžiuosiuose kino ekranuose ką tik pasirodžiusį filmą kritikai sumalė į miltus. Dabar Santas tenori vieno – truputėlį švelnumo ir meilės. Ar Ela ir šįkart ras tinkamą sprendimą? Juk jos širdis nėra Santo rankinės dalis.[i]
Marinelli Carol
PaslapДЌiЕі naЕЎta
PROLOGAS
– Prašau.
Ela nesuskaiДЌiavo, kiek sykiЕі praeityje girdД—jo ЕЎДЇ ЕѕodДЇ, bet Еѕinojo, kad ЕЎДЇ kartД… prisimins amЕѕinai.
– Prašau, Ela, neišvažiuok.
Ji stovД—jo ЕЎurmuliuojanДЌio tarptautinio SidnД—jaus oro uosto iЕЎvykimo terminale laikydama pasД… ir ДЇlaipinimo bilietД…, ЕѕvelgД— ДЇ maldaujamas mamos akis, tokias pat gintarines kaip jos, ir vos nenusileido. Kaip paliks mamД… vienД… vargti su tД—vu?
Bet ar galД—jo likti po viso to, kas nutiko?
– Turi gražius namus…
– Ne! – Ela buvo nepalenkiama. – Turiu butą, kurį įsigijau vildamasi, kad atsikraustysi pas mane. Maniau, jog pagaliau pasiryši jį palikti, bet nepalikai.
– Negaliu.
– Gali. – Ela neatlyžo. – Padariau viską, kad padėčiau tau išeiti, bet vis tiek nesutinki.
– Jis mano vyras.
– O aš tavo duktė. – Elos akyse plykstelėjo tramdomas pyktis. – Mamyte, jis mane mušė!
– Nes jį supykdei. Nes mėgini priversti mane išeiti… – Mama Australijoje gyveno ilgiau nei trisdešimt metų, buvo ištekėjusi už australo, bet angliškai kalbėjo vis dar prastai. Ela žinojo dar galinti pasiginčyti, bet nebuvo laiko. Ji tik ištarė žodžius, kuriuos ketino pasakyti, ir suteikė mamai paskutinę galimybę iškeliauti. – Skrisk su manimi.
Ela padavД— mamai slapta nupirktД… bilietД….
– Kaip?
– Pasiėmiau tavo pasą. – Ela ištraukė jį iš rankinės ir įdavė mamai, kad parodytų rimtai nusiteikusi ir viską gerai apgalvojusi. – Jau gali iškeliauti, mamyte. Grįžti į Siciliją ir būti su savo seserimis. Gali gyventi… – Matė, kaip mama svarsto. Ji labai ilgėjosi savo šalies, nuolat pasakodavo apie seseris, ir jei tik išdrįstų išvažiuoti, Ela visaip jai padėtų.
– Negaliu.
Buvo tiesiog beprasmiЕЎka, bet Ela kaip ДЇmanydama stengД—si mamД… ДЇtikinti. Iki pat registratЕ«ros, iki pat iЕЎvykimo vartЕі Ela ДЇkalbinД—jo mamД… iЕЎkeliauti, bet dabar nutarД—, kad tema baigta.
– Geros kelionės, Ela.
– Ne atostogauti skrendu, mamyte, – tarė Ela. Ji norėjo, kad mama suvoktų, kaip rimtai ji nusiteikusi, kad išskrenda ne šiaip kelioms savaitėms. – Išvažiuoju ieškoti darbo.
– Bet sakei aplankysianti Siciliją.
– Galbūt. – Ela abejojo. – Nežinau, ar pavyks, mamyte. Norėjau ten nuvažiuoti su tavimi. Ko gero, liksiu Romoje.
– Na, jei vis dėlto nukaksi į Siciliją, perduok nuo manęs linkėjimus tetoms. Pasakyk… – Gabriela akimirką dvejojo.
– Tikriausiai nori, kad patylėčiau. – Ela žiūrėjo į mamą – ji sulauks nemalonumų vien dėl to, kad atvažiavo į oro uostą, ir negalėjo patikėti, kad mama tikisi Elą meluosiant ir tetoms pasakosiant, kaip gerai jai sekasi Australijoje. – Ar prašai meluoti?
– Kodėl šitaip su manimi elgiesi? – paklausė Gabriela, kaip visada darydavo Elai pasipriešinus arba kuo nors suabejojus. Ela tikriausiai didesnė sicilietė, nei pripažino esanti, nes mamai rėžus iki skausmo žinomą frazę pati norėjo