Nepasiekiama ЕЎirdis
Carole Mortimer
Istorinis meilД—s romanasSent Klerai. Titulai ir aistra #2
Keturių knygų serija „Sent Klerai. Titulai ir aistra“. Antra knyga.
Laikas išsirinkti žmoną…
Lučianas Sent Kleras garsėja kaip didžiausias mergišius apylinkėse. Jo širdis nepasiekiama, bet jam pačiam sužavėti damą – vieni niekai. Tačiau šeima vis labiau spaudžia padovanoti įpėdinį, o tam reikia žmonos.
Jauna, gyvybinga ir vД—javaikiЕЎka GreisД— Heterington tikrai nД—ra tokia moteris, kokios jam reikia. Vis dД—lto kaЕѕkodД—l jis negali jai atsispirti. Vos vienas kompromituojantis susitikimas, ir Sent Kleras priverstas praЕЎyti GreisД—s rankos.
Bet ar Greisei uЕѕteks tik patogios santuokos paЕѕado?
CAROLE MORTIMER
Nepasiekiama ЕЎirdis
1
– Viešpatėliau! Ar čia tu, Sent Klerai?
LuДЌianД… Sent KlerД…, vos prieЕЎ kelias sekundes ДЇЕѕengusДЇ ДЇ uЕѕeigД… ir pajutusДЇ palengvД—jimД… pagaliau iЕЎtrЕ«kus iЕЎ be atvangos pastarД…sias dvi valandas kliokusio lietaus, apД—mД— baimД— atpaЕѕinus linksmД… Karlaino hercogo dudenimД….
– Tikrai tu! – Hercogas ryžtingai traukė užeigos koridoriumi prie Lučiano, kuris stovėjo vilkdamasis permirkusį apsiaustą. Hercogo veidą nušvietė maloni šypsena, kai jis sveikindamasis ištiesė ranką. – Malonu susitikti, vaikine!
– Jūsų malonybe, – tyliai sumurmėjo Lučianas, linktelėdamas galva ir spausdamas ištiestą ranką, o jo veidas buvo tamsus ir neperprantamas.
Ir ne veltui. Juodu su hercogu nesimatė beveik dvejus metus, bet Lučianas žinojo, kad šis vyriškis netrukus prisimins paskutinio susitikimo aplinkybes ir iš jo veido dings maloni išraiška. Tas veidas bėgant metams pastebimai paseno, ir hercogas atrodė kur kas vyresnis, nei buvo iš tikrųjų – Lučiano manymu, bebaigiąs šeštąją dešimtį.
Ak, ЕЎtai ir ji, liЕ«dnai atpaЕѕino LuДЌianas. RЕ«ЕЎkana. Skausmingas prisiminimas, ЕЎmД—kЕЎtelД—jД™s akyse. Bet jДЇ kaipmat per prievartД… pakeitД— ankstesnis dЕѕiaugsmas dД—l netikД—to susitikimo.
Nuo tada, kai prieЕЎ beveik dvejus metus pasitraukД— iЕЎ kariuomenД—s, LuДЌianas tokiЕі susitikimЕі patyrД— daugybД™. Net per daug. Vis dД—lto nei laikas, nei daЕѕnumas neatbukino kaltД—s, apimanДЌios kiekvieno susitikimo metu.
Mat LuДЌianas per tuos penkerius metus kariuomenД—je iЕЎgyveno ir pasitraukД— tik po paskutinio kruvino mЕ«ЕЎio prie Vaterlo. MЕ«ЕЎio, uЕѕvirusio po to, kai daugelis anglЕі jau manД—, jog Napoleonas ДЇveiktas, iЕЎtremtas ir ДЇkalintas Elbos saloje. TaДЌiau jis pabД—go iЕЎ tos salos, vД—l surinko karius ir iЕЎ naujo stojo ДЇ mЕ«ЕЎДЇ, atД—musДЇ iЕЎ LuДЌiano daugybД™ ginklo broliЕі. Д®skaitant tris kitus karininkus, artimiausius draugus.
Tarp jų buvo ir Simonas Vinteris, Ričfildo markizas, vienintelis Karlaino hercogo sūnus ir įpėdinis…
LuДЌianas nutildД— prisiminimus tos liЕ«dnos kelionД—s ДЇ hercogo dvarД… VusterЕЎyre, kai prieЕЎ beveik dvejus metus juto pareigД… pareikЕЎti hercogui ir hercogienei uЕѕuojautД… dД—l Simono mirties.
Jis taip pat aplankД— dar kelias ЕѕuvusiЕі draugЕі ЕЎeimas, ir kiekviena kelionД— buvo sunkesnД— uЕѕ ankstesnД™, nes jam iЕЎreiЕЎkus uЕѕuojautД… tЕі ЕЎeimЕі nariЕі veiduose atsirasdavo tam tikras apmaudas suvokus, kad jis, majoras lordas LuДЌianas Sent Kleras, vidurinis iЕЎ trijЕі velionio devintojo StauerbridЕѕo hercogo sЕ«nЕі, kaЕѕkokiu bЕ«du iЕЎgyveno, o jЕі mylimas vyras, sЕ«nus arba brolis Еѕuvo.
Lučianas dėl tokių jausmų tiems žmonėms priešiškumo nejuto – kitaip ir negalėjo būti, jį patį labai dažnai kamavo košmarai, dėl kurių jis taip pat gailėjosi išgyvenęs!
LuДЌianas nusprendД—, kad atД—jo metas pagailД—ti sumiЕЎusio Karlaino hercogo.
– Ar lankėte netoliese gyvenančius draugus, pone?
– Ką tik grįžau praleidęs kelias dienas naujajame brolio Darijaus dvare Molverne. – Hercogas su džiaugsmu griebėsi tokios nekaltos temos ir jo veidas nušvito.
– Tikiuosi, jis jaučiasi gerai, pone? – Draugą Darijų Lučianas matė ne taip ir nesenia