Kur baigsis kelionД—?
Carla Kelly
Istorinis meilД—s romanas
Ji ieškojo žiedo… o rado šeimą!
Neturtinga MerД— Reni yra patenkinta gyvendama su giminaiДЌiais Edinburge, taДЌiau jai stinga jaudinanДЌiЕі potyriЕі. Taigi kai pusseserД—s Еѕiedas netyДЌia atsiduria viename iЕЎ vaisiniЕі pyragЕі, iЕЎsiuntinД—tЕі po visД… ЕЎalДЇ dovanЕі, MerД— nusprendЕѕia pasinaudoti proga ir patirti nuotykДЇ.
Našlys kapitonas Rosas Renis su sūnumi sutinka Merę vienoje užeigoje ir priglobia ją po savo sparnu. Daug metų su Napoleonu kariavusio Roso išvargintą sielą sujaudina nuoširdi ir linksmo būdo mergina. Netrukus jam taip pat tenka ieškoti žiedo – šįkart skirto Merei.
Carla Kelly
Kur baigsis kelionД—?
Pirmas skyrius
Visa savo esybe kapitonas Rosas Renis jautė: tai neeilinis grįžimas į Plimutą. Už jį gerokai išmintingesnis fregatos kapitonas – dabar jau miręs, kaip ir daugelis kitų bičiulių, – geriausiai tai apibūdino per vieną pašnekesį tolimojoje pasaulio pusėje, kai viena fregatų stabtelėjo pabendrauti ir perduoti laiškų.
KalbД—damiesi ir valgydami per ilgai sЕ«riame Еѕaliame vandenyje mirkusiД… jautienД… juodu aptarД— paskutinius mЕ«ЕЎius su prancЕ«zais arba ispanais, priklausomai nuo to, kur nesibaigianДЌiame kare krypo tautos prieЕЎiЕЎkumas. Jau seniai mirД™s kapitonas tД…syk paЕѕvelgД— Rosui tiesiai ДЇ akis ir pasakД—:
– Kartais pergalė tik per plauką geriau už pralaimėjimą.
Rosas, tada dar jaunas kapitonas, linktelėjo, bet vėliau susimąstė, ką, po velnių, tas vyras norėjo pasakyti. Trisdešimt šešiais pabūklais ginkluotai fregatai Abu Kiras lietingą dieną įplaukiant į Plimutą Rosą apėmė pralaimėjimo jausmas, nors turėjo šokinėti iš džiaugsmo. Jausmas stiprėjo nuo tada, kai jo laivui buvo įsakyta prisidėti prie konvojaus, plukdžiusio Napoleoną su palyda iki Elbos, kurion sąjungininkai jį ištrėmė 1814 metais. Trumpos kelionės iš Prancūzijos metu jis, stovėdamas savo kvarterdeke[1 - Denio dalis tarp pagrindinio stiebo ir kapitono tiltelio (čia ir toliau – vert. pastabos).], porą kartų stebėjo Bonapartą, plaukiantį kapitono Tomo Ašerio fregata Drąsioji.
Rosas beveik neapkentД— savД™s, kam taip ЕѕavД—josi tuo vyru, bet iЕЎtremtasis imperatorius traukte traukД— dД—mesДЇ. Kapitonas pastebД—jo ir kitЕі ЕѕiЕ«ronus, nukreiptus ДЇ NapoleonД….
Kuo ilgiau stebėjo Napoleoną, tuo labiau stiprėjo nerimas ir pralaimėjimo jausmas. Optimistiško būdo vyras pajuto vis niūriau čiaupiąs lūpas. Jis toks striukas ir drūtas, – galvojo Rosas. – Toks paprastas. Tada jo pastebėjimai nukrypo į pavojingą teritoriją, kur nederėtų žengti nė vienam karininkui. Kaip, po šimts, toks vyras sugebėjo vadovauti mano gyvenimui net dvidešimt ketverius metus? – pasijuto klausiąs savęs Rosas.
Mat taip ir buvo. Kol užaugo ištisa karta, Rosas plaukdavo ten, kur nurodydavo šitas tironas, kaudavosi su prancūzų ir ispanų laivais, dukart atsidūrė kalėjime, neteko kojos, surado tikrąją meilę ir ją prarado. Nors neva tarnavo vargšui karaliui Jurgiui III, kapitonas žinojo tą patį, ką ir kiti, tarnaujantieji Karališkajame jūrų laivyne, – jei ne Napoleonas, nebūtų ir karo. Jis tikriausiai taip ir nebūtų išplaukęs į jūrą kariniu laivu. Jei ne tas drūtas žmogelis, Rosas Renis greičiausiai būtų įsitaisęs paprastame prekybiniame laive.
– Tu sužlugdei mano gyvenimą, – sumurmėjo jis vieną tingią popietę, laivams artėjant prie Elbos, vos per dvylika kilometrų nutolusios nuo Toskanos. Jį girdėjo tik vairininkas, bet tas jau buvo pratęs prie kapitono murmėjimo.
Vis dėlto Rosas, šiaip jau optimistiškas ir racionalus, negalėjo savęs nepaprotinti. Ar tai tiesa? Karas baigėsi, todėl jis iškrėtė neregėtą dalyką – alkūnėmis atsirėmė į laivo turėklus. Išgirdęs suplakant bures jis pakėlė akis ir nusijuokė supratęs, kad ūmus nusižengimas drausmei atkreipė vairininko dėmesį ir jį išblaškė.
SusigД—dД™s Rosas atsitiesД— ir ДЇbedД— ДЇ vairininkД… garsЕіjДЇ Renio Еѕvilgsn