Zoja ir iЕЎdidusis amerikietis
Kate Hewitt
BalforЕі ЕЎeimos paveldД—tojos #5SvajoniЕі romanai
Aštuonių knygų serija „Balforų šeimos paveldėtojos“. Penkta knyga.
Visi tik ir kalba apie Zoją Balfor, nesantuokinę paveldėtoją! Nuskridusi į Niujorką daugiau sužinoti apie savo šeimą, ji nusprendžia pasilinksminti ir nustebindama net save pačią praleidžia naktį su žaviu nepažįstamuoju…
Pamažu silpstant regėjimui, Manhatano magnatas Maksas Monro ima atsiriboti nuo išorinio pasaulio – žmona ir vaikas į jo planus tikrų tikriausiai neįtraukti! Ar pavyks Zojai sutirpdyti ledinę vyro širdį – vyro, kuris nė negalės matyti būsimo savo vaiko?
Kate Hewitt
Zoja ir iЕЎdidusis amerikietis
PIRMAS SKYRIUS
Maksas Monro pro gydytojo kabineto langą Parko Aveniu žvelgė į vyšnių žiedus, visiškai išsiskleidusius, rausvus, apvalius ir švelnius vatos gumulėlius. Jis sumirksėjo – ar tie žiedlapiai liejasi į vieną begalinę rožinę masę, o gal tai tik įsivaizduoja? Tik to bijo?
AtsigrДЇЕѕo ДЇ gydytojД…, kuris jam pernelyg uЕѕjauДЌiamai ЕЎypsojosi, ir sunД—rД— pirЕЎtus po smakru. Prabilo sД…moningai bereikЕЎmiu balsu:
– Na, kiek maždaug liko? Metai? – Jis gurktelėjo. – Šeši mėnesiai?
– Sunku pasakyti, – gydytojas Ajersas dirstelėjo į kortelę, kurioje keliais glaustais sakiniais buvo užfiksuotas Makso regėjimo blogėjimas. – Štargarto liga yra nenuspėjama. Kaip žinoma, daugumai liga diagnozuojama vaikystėje, bet jums ją rado visai neseniai. – Jis vos žymiai apgailestaudamas gūžtelėjo. – Akyse gali ištisus mėnesius lietis, staiga aptemti… – Gydytojas reikšmingai nutilo.
– Arba? – paklausė Maksas, vieninteliu žodžiu atverdamas duris į visiškai nelaukiamą galimybę.
– Arba viskas gali vykti daug greičiau. Po vos keleto savaičių galite beveik visai prarasti regėjimą.
– Savaičių, – Maksas šaltai, abejingai pakartojo ir vėl atsisuko į putnius žiedus pačioje savo grožio viršūnėje. Gal nė nepamatys jų krintant, negalės stebėti, kaip šilkiniai žiedlapiai ruduoja ir raukšlėjasi, raukiasi kampučiuose ir lėtai, ramiai nusileidžia ant žemės.
SavaiДЌiЕі.
– Maksai…
Maksas iЕЎkД—lД— rankД…, nutildydamas gydytojo paguodos ЕѕodЕѕius. Visai nenorД—jo klausytis, kaip jam gaila, kaip Maksas to nenusipelnД—. Mandagu, bet beprasmiЕЎka.
– Prašau, – tyliai pratarė jis, staiga pajutęs, kaip išdžiūvo gerklė.
Gydytojas Ajersas papurtД— galvД…, jo ЕѕodЕѕiai virto atodЕ«siu.
– Jūsų atvejis unikalus, nes per nelaimingą atsitikimą patirta galvos trauma galėjo pabloginti ar net paspartinti ligos eigą. Daug žmonių su šia liga gali išgyventi…
– O kiti yra akli ir kone visiškai nemato, – abejingai užbaigė Maksas. Domėjosi tuo dar tada, kai regėjimą blaškė atsitiktiniai juodi raibuliai, lyg pasaulis staiga subanguotų. Dar tada, kai galėjo skaityti, žiūrėti, matyti. Vos prieš tris savaites, o rodos visai kitame gyvenime.
Gydytojas dar sykДЇ atsiduso, tada siektelД—jo broЕЎiЕ«ros.
– Gyventi netekus regėjimo sudėtinga…
Maksas netikėdamas savo ausimis nusikvatojo. Sudėtinga? Sudėtingi dalykai jam vieni niekai. Sunkumai vedė jį į priekį. Regėjimo netektis nėra sudėtinga. Čia visiškas žlugimas. Tamsa, visiška tamsa, kaip jau kadaise buvo, kai jį prarijo baimė, kai girdėjo aimanas… – Neleidęs sau plėtoti minties, Maksas sugrįžo į realybę. Nes paskęsti prisiminimuose būtų lengva, bet paskui niekada iš ten nebesugrįžtų.
– Galėčiau nurodyti jums kelias grupes, kurios padeda apsiprasti…
– Ne, – jis nustūmė siūlomą lankstinuką ir prisivertė pažvelgti į užuojautos kupinas gydytojo akis, pasukdamas galvą taip, kad išplaukęs jo veidas atsidurtų periferinio regėjimo lauke – taip jis matė geriausiai. Sumirksėjo, lyg tai padėtų. Jau dabar pasaulis pamažu grimzta į rūką, švelnėja ir temsta kampuose lyg s