Paaukštinta… į žmonas
Paula Roe
Aistra
Verslas, malonumai… galimybės?
Vadovauti milijardų dolerių vertės įmonei Zakui Preskotui nebuvo lengva. Dėkui Dievui, kad darbšti asistentė padėjo darbo krūvį paversti bemaž pakeliamu. Juos siejo griežti darbo santykiai… Kol vieną vakarą Emilė Reinolds išsileido plaukus. Verslo magnatas neatsilaikė ir netikėtai pabučiavo merginą.
Nuo tada Zakas ДЇstengia galvoti tik apie savo asistentД™. Blogiausia, kad po lemtingojo buДЌinio EmilД— meta darbД…!
Paula Roe
Paaukštinta… į žmonas
Pirmas skyrius
– Ką tu padarei?
EmilД— Reinolds patraukД— telefono ragelДЇ nuo ausies ir susiraukД—, paskui vД—l prispaudД— jДЇ prie smakro.
– Pabučiavau savo šefą.
– Palauk. Sugrįžkime atgal, – pareikalavo vyresnioji sesuo Eidžė. – Tu pabučiavai Zaką Preskotą.
– Aha.
– Tą Dievo vaikį, sukurtą tam, kad priverstų moteris graudentis iš džiaugsmo.
– Tą patį.
– Tu, mano mažoji sesutė, kuri nemėgsta staigmenų ir valdo vyrišką įmonę laikrodžio rodyklių tikslumu.
– Nereikia nuolat priminti, aš pati žinau, kad esu kvailiausia moteris pasaulyje.
Д®sitaisiusi ant patogios dvivietД—s sofutД—s, uЕѕsimetusi chalatД…, o kojas sukryЕѕiavusi ant kavos staliuko EmilД— nesunkiai galД—jo patikД—ti, kad praД—jusi savaitД— buvo tik per lakios jos vaizduotД—s vaisius. Bet ji tebejuto keistД… ЕЎilumД….
– Ema, tu pati laimingiausia moteris pasaulyje! Ar buvo gera?
– Gal tu nesiklausei? Jis mano šefas. Galų gale buvau užmezgusi tvirtus ir gerbtinus darbo santykius, bet ėmiau ir iškrėčiau kvailystę. Kalbu apie déjà vu.
– Ką reiškia buvau užmezgusi? – Emilė išgirdo keistą garsą – sesuo užtrenkė duris. – Prašyčiau išsamiau.
Ji suaimanavo ir nutraukД— rankЕЎluostДЇ, apvyniotД… ant kД… tik iЕЎtrinktЕі plaukЕі.
– Praėjusią savaitę atostogavau. Jis man paskambino ketvirtadienio naktį iš biuro, girtut girtutėlis. Parvežiau jį namo, palydėjau iki paradinių durų, netikėtai suklupome… ir šis tas nutiko.
– Ak, kaip banalu – suklupom ir pasibučiavom.
EmilД— susiraukД— ir ДЇsiЕѕiЕ«rД—jo ДЇ savo veidД… tamsiame televizoriaus ekrane. Zakas buvo girtas, bet tai nepateisina jos elgesio: ji slapДЌia geidД— nepasiekiamo vaikino, o pastarieji metai pavertД— jД… dar didesne kvaile.
– Visai nejuokinga. Supanikavau, užsidariau namuose ir praleidau visą savaitgalį mąstydama.
– Tai pavojinga. Ir?..
– Ir padėjau tašką. Šįryt. Elektroniniu paštu.
– Ak, Ema! Pamiršai girtą bučinį? Kodėl?
– Žinai kodėl? – Ji persibraukė drėgnus plaukus ir jų galiukus apsuko aplink pirštus. – Negalėsiu išgyventi dar vieno nepagrįsto kaltinimo.
– Bet Zakas visai ne toks, tas bukagalvis melavo!
EmilД— atsiduso, pyktis it kietas gniuЕѕulas nusirito ДЇ papilvД™. ManД—, kad didЕѕiЕіjЕі ДЇmoniЕі pasaulyje ko nors pasiekti padeda talentas ir atsidavimas, o ne ЕЎviesЕ«s plaukai ir ne trumpi sijonai. Ji visada rengД—si kaip profesionalД—, visada sunkiai dirbo net ir laikinuose darbuose, tikД—josi, kad vienД… dienД… darbdavys jД… pastebД—s ir ДЇvertins.
Prieš ketverius metus įvertino, bet tik ne taip, kaip tikėjosi. Laikiną vietą vienoje pirmaujančių Perto buhalterijos įmonių galėjo gauti pasinaudojusi ryšiais, – tai sužinojo po šešių mėnesių per Kalėdų vakarėlį biure. Pirmąkart apsivilko mini sijonėlį ir dailią palaidinę, ir balkone ją grabaliojo generalinis direktorius.
Emilė krūptelėjo. Jai buvo dvidešimt dveji, jautėsi pažeminta ir tokia vieniša. Neturėjo nei šeimos, nei namų, nieko, – kol numirė kažkoks dėdė, kurio ji niekada nepažinojo, ir paliko jai butą Auksinėje pakrantėje. Todėl Emilė iškeliavo tiesiai į Kvinslandą ir pradėjo viską iš naujo su dar nesugijusiomis žaizdomis ir naujutėlaičiu kietakaktės požiūriu. Plaukus susišukavo atgal, užsidėjo akinius, įlindo į vienspalvį verslo kostiumėlį ir apsiavė patogius batus, kad atrodytų kaip rimta profesionalė. Jos pastangos at