Pagaliau mano skonio
Kim Lawrence
JausmЕі egzotikaXXI amЕѕiaus bosai #3
Trijų knygų serija „XXI amžiaus bosai“. Trečia knyga.
Jis žinojo, kad ji gyva bėda…
Libės Marčant pirmasis susitikimas su bosu buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus – smūgis tiesiai į naujutėlaitį Rafaelio Aleksandro sportinį automobilį. Nenuspėjama vilioklė Libė išmušė Rafaelį iš vėžių. Laimei, jis žino, kaip ją suvaldyti. Bent jau ketina tai padaryti. Juk Rafaelio tobulai suplanuotame gyvenime nėra vietos netikėtumams. Tačiau nuostata jokių romanų su kolegėmis grėsmingai susvyruoja – pats bosas ketina sulaužyti taisykles.
Lawrence Kim
Pagaliau mano skonio
Pirmas skyrius
LibД—s telefonas suskambo kaip tik tada, kai ji suko ДЇ degalinД™ prie greitkelio.
Mergina sustojo pirmoje pasitaikiusioje vietoje ir nekantraudama ДЇkiЕЎo rankД… ДЇ kiЕЎenД™.
– Mama?..
– Ar aš iš balso panaši į mamą?
Ne, nebent per tas dvi savaites, kol LibД— buvo Niujorke, mama ДЇgavo ryЕЎkЕі airiЕЎkД… akcentД….
– Kloja?
– Libe, mieloji, aš pagalvojau, gal pakeliui namo iš darbo važiuosi pro kaimą.
– Tiesą sakant, nedirbu. Grįžtu iš oro uosto.
PatylД—jusi draugД— kaltai sudejavo ir pridЕ«rД—:
– O Dieve, na, žinoma. Atsiprašau, pamiršau.
Atrodo, visi kД… nors pamirЕЎta, susiraukusi pagalvojo LibД—.
– Tikriausiai nematei mamos arba tėčio, ar ne, Kloja?
– O tu? Maniau, vienas jų paims tave iš oro uosto.
– Taip ir turėjo būti, – prisipažino Libė. – Bet jie neatvyko, o paskambinus niekas neatsiliepė… todėl išsinuomojau automobilį. – Ji nutilo, papurtė galvą ir nerimaudama suraukė lygią kaktą. – Tai jiems nebūdinga, bet esu tikra, kad viską galima paaiškinti… – pridūrė ji nesugebėdama nuslėpti abejonės balse.
– Be abejo, – raminamai atsakė Kloja. – Tavo tėtis sveikas, ir greitoji pagalba ar širdies priepuoliai čia niekuo dėti – ir neneik taip pagalvojusi. Žinau, ko prisimanai.
Libei nespД—jus atsakyti ДЇ ЕЎДЇ kaltinimД… ragelyje pasigirdo toks garsus Еѕiovulys, kad mergina iЕЎsiЕЎiepД—.
– Kodėl niekas nesako, kad nuo motinystės smegenys suskystėja? – pasiskundė draugė.
LibД— nutaisД— uЕѕjauДЌiamД… iЕЎraiЕЎkД….
– Atrodo, esi išsekusi.
– Visą naktį nemiegojau, – vėl žiovaudama prisipažino Kloja.
– Kaip mano krikštaduktė?
– Jai dygsta dantys arba pilvuką skauda ar dar kas nors. Ką tik užmigdžiau. Tai kaip tavo kelionė?
– Fantastiška.
– Ar draugė Siuzė surado tau kokį nuostabų gražuolį amerikietį?
– Be abejo.
Ragelyje pasigirdo dЕѕiaugsmo ЕЎЕ«ksnis.
– Pasakok man viską.
– Nėra ko pasakoti. Jis buvo malonus, bet…
Ragelyje pasigirdo aimana.
– Leisk spėti – ne tavo skonio. Ar kas nors yra tavo skonio, Libe? – Rodėsi, Kloja buvo netekusi vilties. – Taip atrodydama galėtum turėti bet kurį vyrą – vis kitą kiekvieną savaitės dieną!
– Nori pasakyti, kad atrodau pigiai ir kekšiškai?
– Atrodai taip pat pigiai kaip butelis išlaikyto šampano. Kaip tik todėl ir atbaidai pusę vyrų – esi pernelyg aukštos klasės.
– Teorija nebloga, bet grįžtant prie temos… Ar norėjai, kad ką nors paimčiau iš kaimo? – paklausė Libė, numalšindama norą grįžti namo. Kad ir kas ten vyksta, dėl penkių minučių ne daug kas pasikeis.
– Ne, nesijaudink, nesvarbu.
Po trumpo ginДЌo LibД— iЕЎsiaiЕЎkino, kad Klojai iЕЎ veterinaro klinikos reikia paimti EustachijЕі, ДЇ nelaimingus atsitikimus ДЇsivelti linkusДЇ labradorД….
– Kažkas paliko pravirus vartus, ir netikėlis Eustachijus paspruko. Prisiekiu, ankstesniame gyvenime tas šuo buvo eskeipologistas. Maikas rado jį įsipainiojusį spygliuotoje vieloje.
– Ach! Vargšas Eustachijus, bet nesijaudink, man pakeliui, tai…
– Ne, ne pakeliui.
LibД— nekreipД— dД—mesio, kad jД… pertraukД—.
– Man nesunku, – pamelavo.
Po va