Kai neЕѕinojau tavo vardo
Mira Lyn Kelly
KaramelД—
Ji tai padarys. Ji tikrai tai padarys!
NikolД— Daniels jau atsikando nevykusiЕі santykiЕі. Tai ДЇrodo dvejos atЕЎauktos suЕѕadД—tuvД—s ir viengulД— lova. Bet kai akiratyje pasirodo mД—lynakis nepaЕѕДЇstamasis ir pasiЕ«lo jai svajoniЕі naktДЇ, ji nusprendЕѕia pabandyti dar kartД….
Ar Garetas Karteris – merginų viliotojas? Tikrai taip. Ar jis gali ją įskaudinti? Žinoma. Ar šis vyras jai tinkamas? Jokiu būdu. Nikolė netrokšta susidėti su vyru, kuris į savo lovą galėtų įsivilioti bet kurią moterį. Tačiau nuojauta kužda, kad tos vienos nakties nepakaks.
Mira Lyn Kelly
Kai neЕѕinojau tavo vardo
Prologas
– Nutrūktgalviški tavo nuotykiai tokie patys kaip ir kava: drungni ir atskiesti?
Nikolė Daniels pirma įsistebeilijo į lazdelėmis kaltinamai smeigiamus shu mai[1 - Tradiciniai kiniški virtinukai (čia ir toliau – vert. pastabos).], o paskui į mėlynas geriausios draugės akis priešais.
– Tarkim nutrūktgalviški nuotykiai. Ir, leisk pridurti, kava turi teikti malonumą, o ne nudeginti liežuvį. Todėl geriu karštą, o ne verdančią. Mėgstu stiprią, bet palengvinu grietinėle, kad išvengčiau rėmens.
MeivД— prunkЕЎtelД—jo.
– Palengvini liesu pienu. Viešpatie! Juk svarbiausia mėgautis fantazija be pasekmių, kurios nesitikėjome. Tikrai nenorėčiau atsidurti negyvenamoje saloje. O jei ir atsidurčiau, tikiuosi, kad kartu su manimi būtų mechanikos genijus, kuris laisvalaikiu žaidžia išlikimo gamtoje žaidimus. Tik, žinoma, be kanibalų. Tačiau vien dėl šio mergaitiško žaidimo per pietų pertrauką… turint galvoje, kad mūsų neliečia realybė… vieną vienintelį vakarą be pasekmių galėtum pasirinkti ką nors stipraus… Dieve, ką nors su plakta grietinėle!
– Gana, gana, – nusijuokė Nikolė, pertraukdama įsikarščiavusią Meivę, kol į jas neatsigręžė visas restoranas. – Mintį supratau, bet manęs tavo pasiūlymas visai nedomina.
MeivД— prisimerkД—.
– Juk fantazija. Kaip ji gali nedominti?
Nikolės galvoje vis dar aidėjo seno pokalbio nuotrupos – kaltinimai ir kaltė, sudaužyta širdis, pažeminimas ir svajonės, ant kurių buvo pastatyta jos ateitis, virtusi košmaru. Visi ir viskas, ko neteko.
PatyrД— jau du kartus. TreДЌio, aДЌiЕ«, nereikia.
Nėra jokio reikalo apsimetinėti – net per dim sum[2 - Kantonietiški pietūs patiekiami mažose lėktėse, kai valgantieji renkasi maistą iš stumiamo per valgomąjį vežimėlio. Pagrindinis užsigėrimas šioms vaišėms yra arbata.] pietus su geriausia drauge.
– Tiesiog nedomina, – išspaudė šypsenėlę Nikolė.
– Vadinasi nakčiai negyvenamoje saloje norėtum nesvarbu kokios išvaizdos vyro, patikimo, atviro ir sugebančio palaikyti malonų pokalbį, – dar vienas bakstelėjimas lazdelėmis. – Nesąmonė.
– Visai ne. Ar nepagalvojai, kad mano gyvenimas ir yra toks, apie kokį svajojau. Puiki karjera, jaukus butas prestižiniame rajone ir šauniausios draugės pasaulyje, – pareiškė, klapsėdama blakstienomis prieš pačią geriausią. – Ko dar galima norėti?
– Savo tiesą greičiau įrodysiu, pradėdama nuo kojų, galvos ar tiesiai nuo vidurio?
– Nei vienas iš pirmiau išvardytų! Ir liaukis erzinusi mane su tuo virtiniu arba pati jį suvalgysiu.
MeivД— mikliai suspaudД— lazdeles ir ЕЎypsodamasi ДЇsimetД— virtinukД… su krevetД—mis ДЇ burnД…, bet baigdama kramtyti atrodД— susimД…sДЌiusi ir nД— neketinanti erzinti.
– Niki, kalbu rimtai. Prabėgo treji metai. Nesijauti vieniša?
NikolД— ДЇsistebeilijo ДЇ jД…, ruoЕЎdamasi sakyti ne, taДЌiau tyla tД™sД—si, o ji niekaip negalД—jo iЕЎtarti trumpo Еѕodelio, kuris buvo kasdien sau kartojamas melas. Jos gyvenimas buvo toks visomis prasmД—mis teisingas, kad neleido sau galvoti apie tas akimirkas, kai tyla namuose sukeldavo tuЕЎtumos pojЕ«tДЇ krЕ«tinД—je. Arba kai tuЕЎДЌia kД—dД— kitoje stalo pusД—je neleisdavo pusryДЌiauti jaukiame erkeryje, dД—l kurio kaЕѕkada pasiraЕЎД— nuomos sutartДЇ. TaДЌiau jos visД… laikД… laukД—, kada galД—s Д