Kas bus, tas bus
Joss Wood
KaramelД—
NorД—k atsargiai!
Lu Е epard laikas grДЇЕѕti ДЇ ЕѕaidimД…. DeЕЎimt metЕі ji atstojo mamД… savo jaunesniems broliukams. Dabar reikia atsigriebti uЕѕ prarastД… laikД…. Ir pirmiausia su kuo nors ЕЎiek tiek pasilinksminti!
Regbio treneris Vilas Skotas – būtent toks vyras kokio ir reikia Lu. Mieste jis tik laikinai… tobulai tinka trumpam meilės romanui. Tačiau jo bučiniai taip pat tobuli, ir mintis, kad šis romanas turės baigtis, darosi nebepakeliama. Staiga Lu susimąsto: gal nėra taip blogai norėti daugiau?
JOSS WOOD
Kas bus, tas bus
Pirmas skyrius
– Ar kompiuterių ir mobiliųjų krovikliai sudėti? Ar automobilio tepalą patikrinote?
Ankstyvą rytmetį Lu Šepard stovėjo rytinėje pakrantėje. Žinodama, kad rankomis apsikabinus ir stipriai prisitraukus dailius kelius prie savęs geriau nebus, susigrūdo tvirtai suspaustus kumščius į išblukusių džinsinių šortų kišenes. Prieš giliai įkvėpdama ir išspausdama firminę, puikiai ištobulintą šypseną „ir man, ir jums viskas gerai“, ji nusisukusi sunkiai nurijo seiles.
– Lu, tu pati tai padarei, – atsakė Danielius, jaunesnysis brolis dvynys. – Dukart.
Tai tiesa. Ji padarė. Ir netgi pažymėjo varnele jiems sudarytame sąraše. Nors nė vienas iš brolių į jį nė akies neužmetė. Dieve, kaip ji tai ištvers? Juk šie berniukai – jos gyvenimas ir pastarojo dešimtmečio esmė. Kaip tad leisti jiems sėsti į automobilį ir per visą šalį kakti į universitetą, pasitraukti iš jos gyvenimo su visais ketinimais ir tikslais? Lu bardavo juos, verkdavo su jais ir dėl jų. Ji valgydindavo ir vežiodavo juos, padėdavo ruošti namų darbus, skatindavo išsipasakoti. Atstojo tėvą, motiną, seserį ir draugę.
Sulaukusi dvidešimt devynerių ne tik dar nebuvo pasiruošusi pažvelgti į akis vienatvei dėl ištuštėjusio lizdo, bet ir pripažinti kamuojantį sekso alkį. Tik berniukams nereikėjo apie tai žinoti, kaip ir apie daugelį kitų per pastarąjį dešimtmetį jos išgyventų jausmų…
Danielius atsirД—mД— ДЇ automobilio dureles ir atsikrenkЕЎtД—. Lu matД— jo Neitui mestД… ЕѕvilgsnДЇ ir greiДЌiau pajuto, nei pastebД—jo atsakomД…jДЇ linktelД—jimД…. Neitas prisiartino prie savo neidentiЕЎko brolio dvynio, toks pat aukЕЎtas ir dailus.
Danielius vД—l krenkЕЎtelД—jo.
– Lu, mes dėkingi, kad mirus mamai ir tėčiui tapai mūsų globėja. Jei ne tu, būtume atsidūrę pas kokius irzlius giminaičius, kurie veikiausiai būtų mus išgrūdę į internatą ar vasaros poilsio stovyklą.
Net kai jų tėvai dar patys buvo vaikai, Danieliaus žodžiai būtų buvę artimi tiesai. Visi jų giminaičiai –persenę niurgzliai, belaukiantys šviesos tunelio gale.
– Bet laikas naujai pradžiai… Mums, o ir tau.
– Hm? Tu apie ką?
Danielius pasitrynД— skruostД….
– Manome, kad pats laikas daryti viską, ko negalėjai augindama mudu.
Lu susiraukД—.
– Kur lenkiate, bičiuliai? Juk jau aptarėme… jūsų išvykimą.
– Žinoma, kalbėjome apie mūsų pasirinktą universitetą, apie tai, kaip jaučiamės išvykdami ir kas mūsų laukia. Bet nešnekėjome apie tave, – įsiterpė Neitas.
Lu sumiЕЎo.
– Kuriems galams? Juk mano gyvenimas nesikeičia.
– O turėtų! – atkirto Neitas.
– Bet kodėl?
– Todėl, kad vienišai tavo amžiaus moteriškei toks gyvenimas visiškai nenormalus! Kada paskutinį kartą buvai pasimatyme? – reikliai paklausė Neitas.
Lu nepajД—gД— prisiminti. Gal prieЕЎ ЕЎeЕЎis ar aЕЎtuonis mД—nesius? AtkЕ«rД— atmintyje ne tiek vyrД…, kiek jo norД… jos atsikratyti, kai tik prisipaЕѕino, jog drauge su ja gyvena broliai dvyniai ir ji yra jЕі globД—ja. NegalД—jo to vyro smarkiai dД—l to kaltinti, nes reakcija buvo lygiai tokia pati kaip keliЕі kitЕі vyrukЕі, su kuriais susitikinД—jo per tuos metus: ЕЎokas, lydimas nenumaldomo troЕЎkimo kuo greiДЌiau rasti artimiausias duris.
PridД—kime didelДЇ namД…, du ЕЎunis, milЕѕiniЕЎkД… akvariumД… su jЕ«ros vandeniu,