Nelauktas sugrДЇЕѕimas
Melanie Milburne
JausmЕі egzotika
"Trijų knygų serija „Broliai Sabatiniai“. Pirma knyga.
Milijardierius Luka Sabatinis negailestingai išbraukė Brontę iš savo gyvenimo… bet meluotų sakydamas, kad pamiršo šią mielą baleriną. Todėl jis sugrįžo pasiruošęs pažadinti išblėsusią jų aistrą. Tik šį kartą Brontė jau nebe tokia sukalbama!
Ji linkusi klausyti proto balso, kuris liepia pasitraukti. Brontė nebenori vėl patekti į Lukos spąstus… Tačiau paslaptis, kurią ji slepia, turės pasekmių!"
Melanie Milburne
Nelauktas sugrДЇЕѕimas
Pirmas skyrius
BrontД— darД— kojЕі tempimo pratimus prie turД—klo, kai iЕЎgirdo, kaip atsidaro studijos durys. Ji ЕѕvelgД— ДЇ didЕѕiulДЇ veidrodДЇ, o jos ЕЎirdis kone sustojo, pamaДЌius iЕЎ nugaros prieinanДЌiД… aukЕЎtД… tamsiД… figЕ«rД…. IЕЎ nuostabos jos akys iЕЎsiplД—tД—, o delnai taip sudrД—ko, kad prilipo prie turД—klo. Е irdis vД—l Д—mД— plakti, tik ЕЎДЇsyk staccato ritmu, lyg aidu atkartodama chaotiЕЎkai ЕЎokДЌiojanДЌias mintis.
Negali bЕ«ti.
Jai tikriausiai vaidenasi.
ЕЅinoma, kad vaidenasi!
Tai negalД—jo bЕ«ti Luka.
Jos sД…monД— tyДЌiojasi iЕЎ jos. Visada taip nutikdavo, kai BrontД— bЕ«davo pavargusi ar nervinga. O dabar kaip tik tokia ir buvo.
Ji pirЕЎtais suД—mД— turД—klД…, kelis kartus sumirksД—jo, kad atsitokД—tЕі. Tada vД—l atsimerkД—, o jos ЕЎirdis vД—l nesuvaldomai ЕЎoktelД—jo.
Tai tiesiog negali būti Luka Sabatinis. Juk yra šimtai, ne, gal net tūkstančiai stulbinamai gražių tamsiaplaukių vyrų, kurie atsitiktinai galėtų užsukti į jos studiją ir…
– Sveika, Bronte.
O gerasis Dieve, tai jis.
BrontД— lД—tai ir giliai ДЇkvД—pД— ir, iЕЎtiesusi peДЌius, atsisuko ДЇ jДЇ.
– Luka, – pasakė ji mandagiai, bet šaltai. – Tikiuosi, neatėjai užsirašyti į pirmąją popietės pamoką. Vietų nebėra.
Jo tamsios akys lД—tai rijo jos aptemptД… ЕЎokiЕі triko palaidinД™, paДЌiД… beprotiЕЎkiausiД… akimirkД… Еѕvilgsnis sustojo prie jos lЕ«pЕі, tada susiliejo su jos Еѕvilgsniu.
– Atrodai gražiai ir elegantiškai kaip visada, – tarė jis, lyg ji nebūtų nieko pasakiusi.
Vos iЕЎgirdusi jo sodrЕі, ЕѕemД… ir gilЕі balsД… su ryЕЎkiu ir Еѕavingu italiЕЎku akcentu, BrontД— pajuto uЕѕliejanДЌiД… jausmЕі bangД…. Luka atrodД— lygiai taip pat, kaip ir tada, kai matД— jДЇ paskutinДЇ kartД…, gal dabar tik kiek liesesnis. Daugiau nei metro aЕЎtuoniasdeЕЎimties, ЕѕvilganДЌiais juodais plaukais, kurie buvo nei ilgi, nei trumpi, nei tiesЕ«s, nei garbanoti, ir tamsiausiomis jos kada matytomis rudomis akimis, palyginti su ja, Luka atrodД— lyg bokЕЎtas, verДЌiantis jД… jaustis tokia maЕѕa ir Еѕavia, kaip vaikiЕЎkos muzikinД—s dД—ЕѕutД—s balerina.
– Įžūliai pasielgei, ateidamas čia, – tarė Brontė blykstelėdama akimis. – Maniau, kad pasakei viską, ką turėjai pasakyti, prieš dvejus metus Londone.
PasirodД—, kad jo akyse blykstelД—jo maЕѕytД— liepsnelД—. Tai truko vos mirksnДЇ, ir BrontД— bЕ«tЕі visai jos nepastebД—jusi, jei nebЕ«tЕі taip atidЕѕiai ДЇ jДЇ spoksojusi.
– Aš čia darbo reikalais, – tarė Luka gergždžiančiu balsu. – Maniau, bus puiki proga vėl susitikti.
– Susitikti ir ką? – paklausė Brontė kilstelėdama smakrą. – Pasikalbėti apie senus laikus? Pamiršk tai, Luka. Laikas ir atstumas padarė savo. Aš pagaliau pamiršau tave.
Ji apsisuko ir nuД—jo prie turД—klo.
– Už penkių minučių prasideda pamoka, – kreipėsi ji į jo atvaizdą veidrodyje. – Jei nenori būti apsuptas dvidešimties mažų mergaičių su puantais ir triko, siūlau išeiti.
– Kodėl mokai, užuot pati šokusi? – paklausė jis, nepaleisdamas jos žvilgsnio veidrodyje.
UЕѕvertusi akis BrontД— atsisuko ДЇ jДЇ. Ji uЕѕdД—jo vienД… rankД… ant klubo, ir kilstelД—jo virЕЎutinД™ lЕ«pД…, lyg klausdama: Koks tavo sumautas reikalas?
– Paskutinę minutę nespėjau į perklausą.
Jai prie antakio susimetД— smulki raukЕЎlelД—.
– Susižeidei?
Brontė sulaikė karčią šypseną. Sudaužyta širdimi ir nėščia, gal tai ir galima pavadinti sužeista…
в