Bendravardis

Jhumpa Lahiri

Senelė, sužinojusi, kad Ašima laukiasi, suvirpėjo iš džiaugsmo, jog galės pavadinti pirmąjį šeimos sahibą. Tad Ašima su Ašoku nu- sprendė duoti vaikui vardą vėliau, kai gaus jos laišką…

Tačiau laikas bėgo, o laiško iš Indijos nebuvo. Amerikos biurokratai pareikalavo nedelsiant pavadinti berniuką. Apimtas panikos, tėvas nusprendė duoti jam savo mėgstamo rašytojo – Gogolio vardą. Užaugintas Amerikos priemiestyje, bet auklėtas pagal indų tradicijas, Gogolis panoro atsikratyti nepatogaus vardo ir pasipriešinti savo tėvų puoselėjamoms vertybėms.

ElegantiЕЎkas, subtilus ir jaudinantis bengalЕі kilmД—s raЕЎytojos Jhumpos Lahiri romanas Bendravardis plД—toja autorei itin svarbias imigrantЕі patirДЌiЕі, kultЕ«rЕі sankirtЕі, ryЕЎio tarp skirtingЕі kartЕі temas. Su stebД—tinu ДЇЕѕvalgumu ji pasakoja ne tik apie vaikui parenkamo vardo svarbД… ir tД—vЕі puoselД—jamas viltis, bet ir apie tai, kaip lД—tai ir kartais skausmingai atrandame patys save.

Jhumpa Lahiri

Bendravardis

Albertui ir Oktavijui, kuriuos vadinu kitais vardais

„Skaitytojas turėtų suprasti, kad kitaip nutikti negalėjo, duoti kitą vardą buvo visiškai neįmanoma.“

В В В В Nikolajus Gogolis Apsiaustas

1В skyrius

1968-ieji

Tvankų rugpjūčio vakarą, likus dviem savaitėms iki kūdikio gimimo, Ašima Ganguli savo buto virtuvėje Centrinės aikštės apartamentuose į dubenį įpylė pūstų ryžių, žemės riešutų „Planters“ ir susmulkintų raudonųjų svogūnų. Paskui įbėrė druskos, pašlakstė citrinos sulčių, įmetė plonų žalios aitriosios paprikos griežinėlių, dar būtų įpylusi ir garstyčių aliejaus, bet jo neturėjo. Tokį mišinį moteris valgė per visą nėštumą, prisimindama užkandžius, kurie už skatikus laikraščių kūgeliuose pardavinėjami ant Kalkutos šaligatvių ir geležinkelio platformų visoje Indijoje. Net kai jos viduje beveik nebeliko vietos, ji norėjo tik tokio maisto. Paragavusi iš saujos, Ašima susiraukė – kaip visada kažko trūko. Ji įbedė tuščią žvilgsnį į lentą, ant kurios kabėjo virtuvės reikmenys – visi šiek tiek pasidengę riebalų sluoksniu, – ir laisvu sario galu nusišluostė prakaitą. Stovint ant pilko, taškuoto linoleumo grindų, jai skaudėjo ištinusias kojas, o nuo kūdikio svorio maudė dubenį. Moteris atidarė spintelę – jos lentynos buvo išklotos purvinu geltonais ir baltais langeliais išmargintu popieriumi, kurį ketino pakeisti, – ir paėmė dar vieną svogūną. Lupdama šviesiai raudoną lukštą, vėl susiraukė. Staiga jos pilve pasklido keista šiluma, paskui pilvas įsitempė taip smarkiai, kad ji susirietė ir, be garso žioptelėjusi, išmetė iš rankos svogūną, kuris bumbtelėjo ant grindų.

Nemalonus tempimas liovėsi, bet tuoj prasidėjo kitas, stipresnis. Nuėjusi į vonią, ant kelnaičių pamatė storą rusvo kraujo sluoksnį ir pašaukė savo vyrą. Ašokas, Masačusetso technologijų instituto elektros inžinerijos doktorantas, studijavo miegamajame, palinkęs virš kortų staliuko prie jų lovos krašto. Sustūmęs du vienodus čiužinius ir uždengęs juos raudono atspalvio violetiniu užtiesalu, jis buvo pasidaręs sau krėslą. Šaukdama vyrą, žmona neištarė jo vardo. Ašima niekada, galvodama apie savo vyrą, jo neįvardydavo, nors vardą žinojo puikiai. Ji paėmė jo pavardę, bet, laikydamasi moralės normų, netarė jo vardo. Bengalų žmonoms tai nepriimtina. Vyro vardas, kaip ir bučinys ar glamonė indų filme, priklauso intymiai sričiai, todėl jis netariamas, bet apdairiai kuo nors pakeičiamas. Tad, užuot pašaukusi Ašoką vardu, ji ištarė klausiamąjį sakinį, kurį apytikriai būtų galima išversti: „Ar girdi mane?“

Auštant sutuoktiniai išsikvietė taksi, kuris nuvežė juos tuščiomis Kembridžo gatvėmis, Masačusetso aveniu, pro Harvardo universiteto miestelį į „Oberno kalno“ ligoninę. Ašima užsiregistravo, atsakė į klausimus apie sąrėmių dažnumą ir trukmę, o Ašokas užpildė anketą. Sanitaras pasodino