KeturiasdeЕЎimt Musa Dago dienЕі

Franz Werfel

Gabrielis Bagratianas su žmona Žiuljete ir sūnumi Stefanu 1915-ųjų pavasarį grįžta į gimtąjį kaimą Musa Dago papėdėje. Gabrielis – turkų kariuomenės atsargos karininkas – Antiochijoje aplanko keletą pažįstamų, nueina į krašto valdytojo biurą; vyras visur jaučia priešiškas nuotaikas armėnų tautai. Turkas, senas šeimos draugas, aga Rifaatas Bereketas pataria jam nekišti nosies į valdiškas institucijas ir pažada nuvykti į Stambulą ir armėnus užtarti. Blogos nuojautos jau sklando ore, prasideda pirmosios armėnų deportacijos. Pastorius Lepsijus, vokiečių dvasininkas, stengiasi įtikinti karo ministrą Enverą Pašą sustabdyti armėnų trėmimus ir taip užbėgti lemtingiems posūkiams už akių. Bet įvykiai veja įvykius ir paaiškėja – kraujo upės nepavyks išvengti…

Musa Dago

PIRMOJI KNYGA

ArtД—janti grД—smД—

Kaip ilgai, Е ventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekerЕЎysi uЕѕ mЕ«sЕі kraujД… ЕѕemД—s gyventojams?

В В В В APREIЕ KIMAS JONUI 6,10

Pirmas skyrius

TESKERE[1 - Teskere – pasas (turk.). – Čia ir toliau vertėjo pastabos.]

– Kaip aš čia patekau?

Gabrielis Bagratianas nejučiomis ištaria šiuos žodžius, nors aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Tai ne klausimas, o kažkas neapibrėžta – šventiška nuostaba, kurios pilna jo širdis. Gal todėl, kad ankstyvas kovo sekmadienio rytas toks skaistus, o Sirijos pavasaris nuo Musa Dago šlaitų vilnija didžiulėmis raudonomis anemonomis iki pat kalvotų Antiochijos[2 - Antiochija – senovinis miesto Turkijos pietuose pavadinimas, nuo XVI a. – Antakija (turk.).] lygumų. Iš kalnų ganyklų trykšta švelnus raudonis, nustelbdamas kuklius baltus narcizus, kurie taip pat jau pražydo. Atrodo, kad kalną gaubia nematomas auksinis gaudesys. Gal tai dūzgia iš Kebusijės avilių išskridusios bitės, o gal šį tylų ir skaidrų rytą girdėti Viduržemio jūros mūša, graužianti uolotą Musa Dago skardį kitoje kalno pusėje, toli nuo čia? Nelygus kelias kyla aukštyn pro apgriuvusias sienas. Paskui sienos baigiasi virsdamos netvarkingomis akmenų krūvomis, piemenų takas siaurėja. Prieškalnė įveikta. Gabrielis Bagratianas atsigręžia atgal. Aukštas, su turisto apranga iš purios namie austos vilnos, jis išsitiesia ir suklūsta. Kilsteli kepurę nuo suprakaitavusios kaktos. Akys plačiai atmerktos. Jos kiek šviesesnės, bet ne mažesnės nei daugumos armėnų.

Gabrielis mato, iš kur atėjo: tarp parko eukaliptų švyti namas ryškiomis sienomis ir plokščiu stogu. Tvartai ir ūkiniai pastatai irgi gerai matyti sekmadienio ryto saulėje. Nors tarp Bagratiano ir vilos daugiau kaip pusė valandos kelio, ji vis dėlto atrodo taip arti, lyg būtų sekusi iš paskos jo pėdomis. Johunoluko bažnyčia, stovinti toliau slėnyje, tarytum sveikina jį, tarytum moja jam savo didžiuliu kupolu ir smailiu šoniniu bokštu. Masyvi, niūroka bažnyčia ir Bagratiano vila sudaro vieną visumą. Abi jas prieš penkiasdešimt metų pastatė Gabrielio senelis, legendinis fundatorius ir šių vietų geradarys. Armėnų valstiečiai ir amatininkai po klajonių ieškant uždarbio grįžta iš svetimų šalių, net iš Amerikos, į savo gimtinės lizdus, tik smarkiai prasigyvenę turčiai elgiasi kitaip. Jie statosi prabangias vilas pajūryje prie Kanų, tarp Heliopolio sodų ar ant Libano šlaitų prie Beiruto. Avetisas Bagratianas nebuvo iš tokių išsišokėlių. Jis įsteigė žinomą Stambulo firmą, atidarė filialus Paryžiuje, Londone ir Niujorke, bet jei tik leisdavo laikas ir darbai, nuolat grįždavo į savo vilą Johunoluke, Musa Dago papėdėje. Iš jo karališko dosnumo daug naudos turėjo ne tik Johunolukas, bet ir kiti šeši Svedijos apskrities armėnų kaimai. Jei nekalbėsime apie jo statytas bažnyčias ir mokyklas, amerikiečių misionierių-mokytojų pakvietimą, užtenka tik paminėti dovaną, kuri, nepaisant visų įvykių, išliko žmonių atmintyje iki šių dienų: laivas, prikrautas „Singer“ firmos siuvamųjų mašinų, kurias