MaЕѕa juoda suknelД—

Susan McBride

Amerikiečių autorė Susan McBride nedvejodama taria: „Taip!“ ir savo knygoje Maža juoda suknelė pasakoja užburiančią istoriją apie dvi seseris, kurių gyvenimo linijos kadaise paslaptingai išsiskyrė…

Antonija AЕЎton visomis iЕЎgalД—mis siekia karjeros ir kuria vestuviЕі planus, taДЌiau vienД… dienД… ДЇprastinis jos gyvenimas ima ir iЕЎlekia iЕЎ vД—ЕѕiЕі. Priversta grДЇЕѕti ДЇ gimtuosius namus Blu Hilse, kai jos motinД… EvД™ iЕЎtinka insultas, sename Viktorijos stiliaus name, kuriame uЕѕaugo, ji atranda daugybД™ uЕѕkaboriЕі, kuriuose dulka ne tik seni daiktai, bet ir senos ЕЎeimos paslaptys.

Užčiuopusi paslaptingos istorijos siūlą, Antonija juo seka iki mįslingos savo mamos Evės ir jos sesers Anos, kuri dingo prieš penkiasdešimt metų savo vestuvių išvakarėse, praeities. Ištraukusi praeitį į dienos šviesą ji sužino netikėtų dalykų apie meilę, magiją ir mažą juodą suknelę, kuri gali sudaužyti širdį… arba ją pagydyti.

Susan McBride

MaЕѕa juoda suknelД—

Skiriu savo vyrui Edui, nes su juo kiekviena gyvenimo diena – stebuklinga.

„Moteris be mažos juodos suknelės – moteris be ateities.“

В В В В РЎoco РЎhanel

1В skyrius

EvД—

Neketinau daugiau iЕЎtraukti tos suknelД—s. NorД—jau, kad niekas jos nebeliestЕі, kad ji nebegalД—tЕі nieko pakeisti. Bet pabudau prieЕЎ auЕЎrД… apsiaЕЎarojusi, susapnavusi dar vienД… keistД… sapnД… apie AnД…, ir supratau, kad reikia jД… susirasti.

Dangus tarsi nubrozdintas kraujavo pro pusiau uЕѕtrauktas uЕѕuolaidas, kai iЕЎsiverДЌiau iЕЎ lovos ir nuЕЎlepsД—jau koridoriumi vienais naktiniais ir basomis kojomis. Д®jungiau palД—pД—je ЕЎviesД… ir ДЇsitvД—rusi turД—klo Д—miau kopti, o mano keliai girgЕѕdД—jo ne tyliau nei lentos po kojomis. LaiptЕі virЕЎuje stabtelД—jau atgauti kvapД… ir garsiai nusiДЌiaudД—jau.

Buvau pamirЕЎusi, kiek ДЌia daug dulkiЕі ir uЕѕmirЕЎtЕі daiktЕі: nereikalingi baldai, skrynia, prigrЕ«sta mano tД—vЕі daiktЕі, ir nesuskaiДЌiuojama daugybД— dД—ЕѕiЕі. TurbЕ«t uЕѕtruksiu ne vienД… dienД…, kol perrausiu ЕЎitiek ЕЎlamЕЎto. PasigailД—jau neklausiusi BridЕѕitos, dar prieЕЎ kelis mД—nesius sakiusios, kad turД—ДЌiau susitvarkyti gyvenimД… ir atsikratyti to, kas nereikalinga. Dabar visas namas uЕѕgriozdintas. Kaip ir didЕѕiumД… praeities, ignoruoti netvarkД… man lengviau, nei paЕѕvelgti tiesai ДЇ akis.

Panele Eve, jau dveji metai, kaip ponas Aštonas miręs, – vakar pasakė ji, tarsi būčiau galėjusi užmiršti. Kartais vis dar taip stipriai skaudėdavo, lyg būtų ką tik ištraukti visi dantys. Negalima amžinai šalintis viso pasaulio. Jis nenustos suktis vien todėl, kad tu norėtum. Jis nebegrįš, kaip ir Tonė, nebent parodysi jai, kad čia grįžti verta.

Tie žodžiai skaudžiai įgėlė, supykau ant Bridžitos, kam taip pasakė. Mano vyras gal ir miręs, bet Antonija – ne. Tegul ji ir nenori su manimi prasidėti, nes yra suaugusi, bet aš tebesu pasirengusi ją palaikyti, o jos šaknys tebėra giliai įleistos į Blu Hilso žemę, nesvarbu, kad įsivaizduoja esanti miestietė.

O, mieliausia Antonija!

Pagalvojusi, kad ji mane paliko, vos neapsiverkiau. Taip desperatiškai troškau sulaikyti ją prie savęs, bet ji išskrido, kai tik galėjo, visai kaip Ana. Mane kankino mintis, kad niekaip nesiseka sulaikyti tų, kuriuos myliu labiau už viską pasaulyje, kad ir kaip stengčiausi elgtis teisingai. Išgyvenau septyniasdešimt vienerius metus, o artimiausi žmonės: motina, tėvelis, Džonas, Ana ir net Tonė – visi vienaip ar kitaip mane paliko. Argi reikia stebėtis, kad nuslėpiau suknelę ir jos sukeltą sumaištį?

Kol nepradėjo persekioti tas prakeiktas sapnas. Privalėjau išsiaiškinti tiesą. Norėjau sužinoti, kas bus, ir vienintelis būdas tai padaryti – apsivilkti suknelę.

DulkiЕі ir nenaudojamЕі daiktЕі tvaike pajutau kvapД…, kurДЇ puikiai prisiminiau. PakalnutД—s kuteno nosДЇ ir kvietД— artyn. Atsargiai skindamasi keliД… pro griozdus, ДЇlindau ДЇ palД—pД—s kampД… ir pamaДЌiau iЕЎblukusiД… gД—lД—tД… skrybД—lД—s dД—ЕѕutД™, ДЇkiЕЎtД… pastogД—n po sijom