Mes visi nesavame kailyje

Karen Joy Fowler

Dabar ji – užsisklendusi koledžo studentė, kuri nemėgsta kalbėti nei apie save, nei apie savo šeimą. Vaikystėje Rozmari turėjo seserį ir brolį. Dabar ji – vienturtė. Kas gi įvyko Kukų šeimoje, kad apie tai kalbėti taip sunku, jog pasakojimą tenka atsukti iki vidurio ir perpasakoti iš naujo? Leiskime kalbėti pačiai Rozmari: neįtikėtina jos šeimos istorija peršoks dešimtmečius, supažindins su šokiruojančiais psichologiniais tyrimais, privers juoktis ir verkti, o galiausiai sugrįš į pradžią. Du kartus.

Karen Joy Fowler

Mes visi nesavame kailyje

IN MEMORIAM

nuostabiajai Wendy Weil,

kovotojai uЕѕ knygas, gyvЕ«nus

ir – abiejose kategorijose – mane

Atvirai ЕЎnekant, nors ir labai mД—gstu apie tai vaizdЕѕiai kalbД—ti, jЕ«sЕі beЕѕdЕѕioniЕЎkasis praeities periodas, ponai, nebus tolimesnis uЕѕ maniЕЎkДЇ. Ir padus jis kutena visiems, vaikЕЎtantiems ЕЎia Еѕeme: tiek maЕѕoms ЕЎimpanzД—ms, tiek dideliems achilams.

    FRANCAS KAFKA, „PRANEŠIMAS AKADEMIJAI“[1 - Knygoje panaudotas Teodoro Četrausko vertimas iš: Francas Kafka, Procesas. Pilis. Novelės, Vilnius: Vaga, 1995. Čia ir kitur – vertėjos pastabos.]

Prologas

Dabartiniai mano pažįstami nustebtų išgirdę, jog vaikystėje buvau tikra gražbylė. Iš tų laikų, kai man dveji, yra išlikęs namudinis filmukas: senamadiškas, begarsis, visai išblukęs – dangus baltas, mano raudoni sportbatukai pamėkliškai rausvi, – tačiau aiškiai matyti, kiek aš daug pliurpiu.

UЕѕsiimu kraЕЎtovaizdЕѕio dizainu: renku po vienД… akmenД—lДЇ nuo Еѕvyruoto ДЇvaЕѕiavimo ДЇ mЕ«sЕі kiemД…, Еѕygiuoju prie didelД—s skardinД—s geldos, ДЇmetu, grДЇЕѕtu atgal. Dirbu uoliai, bet demonstratyviai. IЕЎpuДЌiu akis tarsi nebyliojo kino ЕѕvaigЕѕdД—. ЕЅiЕ«rovams pasigroЕѕД—ti atkiЕЎu skaidrЕі kvarco gabalД—lДЇ, paskui ДЇsidedu jДЇ ДЇ burnД…, uЕѕsibruku uЕѕ Еѕando.

Pasirodo mano mama ir akmenėlį ištraukia. Paskui ji vėl dingsta už kadro, bet aš pradedu ožiuotis – tai matyti iš mano gestų – ir mama sugrįžusi įmeta akmenėlį į geldą. Filmukas trunka kokias penkias minutes, ir visą tą laiką aš nesiliauju malusi liežuviu.

Po kelerių metų mama mums skaitys seną pasaką, kurioje vienai seseriai (vyresnėlei) kalbant iš burnos krenta rupūžės ir gyvatės, o kitai (jaunėlei) byra gėlės ir brangakmeniai, ir mano galvoje iškils šis vaizdinys – scena iš filmuko, kai mama įkiša ranką man į burną ir ištraukia deimantą.

VaikystД—je buvau baltapЕ«kД—, dailesnД— nei dabar, o dar iЕЎsipusДЌiusi prieЕЎ kamerД…. Neklusnios garbanos sudrД—kintos vandeniu ir vienoje pusД—je susegtos kaspinД—lio formos segtuku su ЕѕД—ruДЌiais. Kas kartД… pasukus galvД… segtukas Еѕybteli saulД—je. MaЕѕa rankelД— mosteli ДЇ akmenД—liЕі geldД…. Visa tai, tikriausiai sakau aЕЎ, visa tai vienД… dienД… bus tavo.

O gal ir visiЕЎkai kД… kita. Nesupaisysi, kД… aЕЎ ten kalbu. Filmuodami tД—vai gД—rД—josi ekstravagantiЕЎka mano ЕѕodЕѕiЕі gausa, neiЕЎsenkanДЌiu jЕі srautu.

Vis dД—lto pasitaikydavo atvejЕі, kai mane tekdavo stabdyti. Jeigu sugalvoji du dalykus, kuriuos norД—tum pasakyti, iЕЎsirink tД…, kuris tau labiau patinka, ir pasakyk tik jДЇ, sykДЇ patarД— mama, mД—gindama iЕЎmokyti mane gerЕі manierЕі, o vД—liau taisyklД— buvo susiaurinta iki vieno iЕЎ trijЕі.

Kas vakarą tėtis sustodavo prie mano kambario durų palinkėti saldžių sapnų, ir aš imdavau tarškėti neatsikvėpdama, apimta nevilties, bandydama užlaikyti jį kambaryje vien savo balsu. Būdavo, pamatau jo delną ant durų rankenos, durys pradeda vertis. „Noriu papasakoti vieną dalyką!“ – šūkteliu aš, ir durys pusiaukelėje sustoja.

– Pradėk nuo vidurio, – sakydavo tėtis, šešėlis, iš nugaros apšviestas koridoriaus lempos, vakarais pavargęs kaip ir visi suaugėliai. Lempa atsispindėdavo mano miegamojo lange tarsi norus pildanti žvaigždė.

PradЕѕiД… praleisk. PradД—k nuo vidurio.

PIRMA DALIS

Uraganas, pЕ«tД™s man ДЇ nugarД… iЕЎ praeities, vis labiau rimo.

    FRANCAS KAFKA, „PRANEŠIMAS AKA