Gerumo dienoraЕЎtis
Leon Logothetis
Leonas Logothetis – užkietėjęs nuotykių ieškotojas, charizmatiškas oratorius ir filantropas. Tačiau taip buvo ne visada. Nuolatinis skubėjimas, nuovargis ir nervinė įtampa – tokia daugelį metų buvo jo kasdienybė, dirbant biržos makleriu Londone, kol vieną dieną jis tiesiog nebeapsikentė ir pasirinko gyvenimą kelyje. Kelionėse, tarsi savaime, prisipildė įkvepiantys Gerumo dienoraščio puslapiai.
Iš Los Andželo Leonas iškeliavo senoviniu motociklu ir – neįtikėtina – juo apskriejo kone visą Žemės rutulį. Kelyje sutikti žmonės padėdavo jam rasti nakvynę, dalijosi maistu, parūpindavo degalų; jų dosnumo pakako, kad jis apkeliautų visą JAV, Europą, Indiją, Kambodžą, Vietnamą. Įsitikinęs, kad vertingiausia pasaulyje valiuta – gerumas, keliautojas už gera mokėjo geru, visam laikui pakeisdamas pakeliui sutiktųjų gyvenimus: atstatydavo sugriautus namus, apmokėdavo varge augančių vaikų mokslus, atminimui palikdavo vertingų dovanų.
Gerumo dienoraštis – tai pažintis su spontanišku ir neįtikėtinu nuotykių pasauliu, kuri primins, jog verta tikėti žmonėmis, įkvėps plačiai atvertomis širdimis priimti ir patiems dovanoti gėrį.
Leon Logothetis
Gerumo dienoraЕЎtis
Vieno Еѕmogaus gerumo paieЕЎkos ir siekis keisti
ЕѕmoniЕі gyvenimus visame pasaulyje
Skiriu šią knygą visoms jūsų svajonėms… ir netgi toms, kurių nė neįtarėte turintys.
Visos ЕЎioje knygoje paminД—tos dovanos buvo ДЇteiktos jЕі gavД—jams.
Д®Еѕanga
Elkis taip, tarsi viskas, kД… darai, bЕ«tЕі iЕЎties svarbu ir reikЕЎminga. Nes taip ir yra.
В В В В William James
Gerai nežinojau, kas mane pažadino: riksmas ar šalimais stovintis stambokas vyras, šiaip ar taip, pabudau vidury nakties. Tą akimirką ir supratau, jog sprendimas miegoti nelabai maloniose Pitsbergo gatvėse buvo ne itin išmintingas. Vis dėlto dažnai atsitikdavo taip, kad priėmęs patį blogiausią sprendimą aš patirdavau pačių nuostabiausių išgyvenimų. Taręs „taip“ nuotykiams (ypač beprotiškiems), išgyvenau nuostabiausias, širdį stipriau plakti verčiančias, sielą atveriančias gyvenimo akimirkas.
Apsidairiau po purviną, kramtomąja guma aplipusį šaligat-vį, ant kurio buvau pakviestas miegoti. Tonis, mano naujasis draugas ir šeimininkas, taip pat pabudo, nes Ričardas – žmogus, vaikštinėjantis tarp mūsų laikinų lovų, – šūkavo:
– Aš nesijaučiu čia saugus!
Į Pitsbergą atvykau vos prieš kelias valandas. Kišenėse švilpavo vėjai ir turėjau pasikliauti vien svetimų žmonių gerumu, tikėdamasis iš jų maisto, pastogės ir degalų, kad galėčiau apkeliauti pasaulį. Teisingai, pasaulį. Visą dieną ieškojęs vietos apsistoti, patraukiau į vietinį parką – tokiuose senyvi vyrai paprastai žaidžia šachmatais, o jaunesni pardavinėja narkotikus. Bet Tonio negalėjai priskirti nei prie vienų, nei prie kitų. Jis buvo tiesiog geras vyrukas, išgyvenantis sunkų laikotarpį. Kai jo paklausiau, ar galėčiau pas jį praleisti šią naktį, jis liūd-nai nusišypsojęs atsakė:
– Galėtum, jei tik aš nebūčiau benamis.
Štai kaip prabudau vidury nakties gatvėje, lietui lyjant, nepažįstamajam stovint prie manęs ir šaukiant, kad jam čia nesaugu. Bet jis nebuvo vienišas. Aukščiau užsitraukiau nutriušusią antklodę norėdamas apsisaugoti nuo nemalonios vėsos. Jaučiausi pavargęs, sušalęs ir, reikia pripažinti, gerokai išsigandęs. Tą akimirką būtumėte galėję su filmavimo kamera pritraukti arčiau mano veidą ir išgirsti mane mintyse klykiant: „Kodėl, po galais, aš tai darau?“
Beje, tai visai neblogas klausimas. Dalykas tas, kad tuo metu išgyvenau egzistencinę krizę. Ir ji buvo ne pirmoji ir net ne antroji mano gyvenime. Rodos, aš jas patiriu tokiu dažnumu, kaip kiti žmonės moka mokesčius. Maždaug kartą per metus mane nutvilko jausmas, kad nors išoriškai gyvenimas atrodo tiesiog rožinis – esu sveikas, pasiturintis, turiu draugų, – jo viduje vis tiek niūru ir tamsu.
Jau p
ЛитРес