PlД—ЕЎikai: kaip nacistai grobД— Europos brangenybes

Anders Rydell

1933–1945 m. nacistai pavogė milijonus meno kūrinių ir antikvarinių dirbinių. Pagal tiesioginį Hitlerio įsakymą plėšikauti į Europą buvo siunčiamos specialiai parengtos pajėgos. Muziejai, galerijos ir žydų šeimos buvo geidžiamas grobis. Iškiliausi darbai turėjo būti eksponuojami Hitlerio planuotame įkurti Fiurerio muziejuje, o išsigimusiu laikomas menas (entartete Kunst) sunaikintas arba parduotas už trokštamą užsienio valiutą; Daug meno kūrinių rasta po karo, bet daugiau nei šimtas tūkstančių dingo. Šie kūriniai atrasti tik pastaraisiais dešimtmečiais iškiliausiose pasaulio meno įstaigose, taip pat ir Stokholmo moderniojo meno muziejuje; „Plėšikai“ – prikaustanti istorija apie fanatišką nacistų maniją menui, taip pat apie aštrią teisinę ir moralinę kovą dėl „dingusio“ meno. Knygoje pasakojama apie milijardų vertus meno kūrinius ir palikuonių kovą už teisę į savo praeitį.

Pleskai

Skiriu Rut

PratarmД—

2009 M. RUDENĮ PASIEKIAMAS SUSITARIMAS. Po kelerių metų derybų Stokholmo moderniojo meno muziejus priverstas grąžinti vokiečių ekspresionisto Emilio Noldės (Emil Nolde) paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ (Blumengarten (Utenwarf).

PaaiЕЎkД—jo, kad XX a. septintame deЕЎimtmetyje muziejaus direktoriaus Pontuso Hulteno (Pontus HultГ©n) iЕЎ Е veicarijos ДЇsigytД… paveikslД… gaubia tamsi istorija. KЕ«rinys neaiЕЎkiomis aplinkybД—mis dingo ketvirto deЕЎimtmeДЌio pabaigoje, kai Vokietijos ЕѕydЕі DoiДЌЕі ЕЎeima (Deutsch) buvo priversta emigruoti iЕЎ nacistinД—s Vokietijos. Daugiau nei po penkiasdeЕЎimties metЕі, 2003-aisiais, ЕЎeimos palikuonys kreipД—si ДЇ Moderniojo meno muziejЕі ir papraЕЎД— grД…Еѕinti paveikslД…. PrasidД—jo ilgas konfliktas dД—l meno kЕ«rinio, apie jДЇ kalbД—jo ne tik Е vedijos, bet ir tarptautinД— Еѕiniasklaida. Д® konfliktД…, kuris, keliЕі tarptautiniЕі ЕѕydЕі organizacijЕі nuomone, kenkia Е vedijos reputacijai, ДЇsitraukД— ir vyriausybД—.

Mano dėmesį iš karto patraukė ginčas – diskusijose Švedijoje jis atrodė ištrauktas iš konteksto. Mažiau nei prieš metus tapau apie meną ir kultūros politiką rašančio žurnalo „Konstnären“ vyriausiuoju redaktoriumi. Pradėjęs domėtis meno naujienomis, pamačiau, kad dalykai, kurie atrodė susiję su šiuo įvykiu Švedijoje, vis kartojasi. Paryžiaus Luvre, Niujorko „MoMa“, aukcionų namuose „Christie’s“ buvo aptikti Antrojo pasaulinio karo metais nacistų pavogti ir vėliau dingę meno kūriniai. Muziejai ir aukcionų namai apie tų kūrinių istoriją nieko nežinojo arba bent jau sakėsi nežinantys. Dažniausiai tai būdavo trumpas pranešimas laikraštyje, tačiau po kurio laiko ėmė ryškėti tam tikrų dėsningumų. Buvo kalbama ne apie pavienius, o apie šimtus meno kūrinių, kabančių ir parduodamų garsiausiose pasaulio meno įstaigose. Kilo klausimas, kaip jie ten pateko, kodėl niekas jų neaptiko anksčiau ir kodėl viskas ima aiškėti kaip tik dabar.

Mane pirmiausia domino, kaip daugiau nei prieЕЎ pusД™ amЕѕiaus pavogti meno kЕ«riniai vis dar gali sukelti konfliktД….

Prieš tai kelerius metus domėjausi kultūros vertybių vagystės klausimais, ekonominėmis, moralinėmis ir teisinėmis to pasekmėmis. Tiesa, tai buvo visai kita sritis. 2000 m. pasirodė mudviejų su Samu Sundbergu (Sam Sundberg) knyga „Holivudą apvogę švedų piratai“ (Piraterna – De svenska fildelarna som plundrade Hollywood). Joje kalbama apie internetinių švedų piratų veiklą. Tai visai kitokio pobūdžio vagystės, bet sąsajų yra.

Abiem atvejais susidurta su advokatais iš už Atlanto. Ilgos Amerikos teisės sistemos rankos siekia toli už šalies ribų. Dar vienas svarbus klausimas – kam priklauso teisės į kultūrą. Kilo konfliktas tarp pavienių individų teisių ir prieinamumo visiems.

Vis dД—lto mane labiausiai domino vagys. Nelyginu piratЕі ir nacistЕі. ЕЅinoma, piratЕі veikloje yra godumo grЕ«das, taДЌiau ir aЕЎ, ir knygos bendraautoris buvome ДЇsitikinД™, kad Е