Beveik mano
Sarah Mayberry
Е ilkas
Maiklas Robinsonas niekada nebūtų patikėjęs, kad taps vienišu tėvu. Tačiau skaudi mylimos žmonos netektis nepalieka pasirinkimo. Geromis dienomis jis tiki, kad galės vėl būti laimingas. Blogomis – žino, jog visada sulauks šeimos draugės Endžės Bartlet palaikymo.
Maiklas negali nepastebėti, kokia graži ir… vieniša Endžė. Mintys apie ją susipina su netikėtai atsiradusia trauka. Trauka, kuri neabejotinai sugriautų jųdviejų draugystę. O jis nebeištvers praradęs dar vieną mylimąją.
Sarah Mayberry
Beveik mano
Kiekviena knyga yra sudД—tinga. Kad ir kiek aЕЎ planuoДЌiau ДЇ priekДЇ, vis tiek kaЕѕkur suklystu ir galiausiai atsiduriu tokioje padД—tyje, jog atrodo, kad mano galva tuoj sprogs. ЕЅmonД—s, neleidЕѕiantys tam nutikti, yra Krisas, tikras mano gyvenimo herojus, ir Vanda, nuostabiausia redaktorД—, kurios pavydД—ti galД—tЕі bet kuris raЕЎytojas. AДЌiЕ« jums abiem, kad mane palaikote.
Taip pat dД—koju Е einui So uЕѕ graЕѕЕі naujД… internetinДЇ mano puslapДЇ, Lizai uЕѕ puikiД… bendruomenД—s virtuvД™ ir ЕЅoanai, kad kantriai kentД— mano kliedesius ir vaitojimus.
Ir kasau pilvukД… Maksui, kad yra mieliausias vilnos kamuoliukas ЕѕemД—je.
Prologas
AndЕѕela Bartlet droЕѕД— keliuku tiesiai prie savo geriausios draugД—s namo, nujausdama, kaip stipriai vД—luoja. Buvo ЕЎilta spalio diena ir tik vielinio tinklo lauko durys saugojo ДЇД—jimД… jai priД—jus namo prieangДЇ.
PaspaudД— durЕі skambutДЇ ir prigludo prie durЕі tinkliuko.
– Tai aš. Atleisk, kad vėluoju, – šūktelėjo.
– Turėtum, – ataidėjo balsas iš koridoriaus gilumos, tada sekė žingsniai.
PasirodД— nedidelД— Еѕavi moteris ЕЎviesiais itin trumpai kirptais plaukais, ДЇ klubД… laikД— ДЇrД—musi kЕ«dikДЇ. VilkД—jo ryЕЎkiai roЕѕines aptemptas kelnes, Еѕydrus marЕЎkinД—lius, avД—jo geltonus sportinius batelius su roЕѕiniais raiЕЎteliais.
Moteris atrodД— pikta, taДЌiau rudos akys ЕЎypsojosi ir EndЕѕД— suprato nepakliuvusi ДЇ rimtД… bД—dД…. Jos buvo draugД—s gana ilgД… laikД…, todД—l BilД— atleido kelias minutes vД—lavimo.
– Su gimimo diena, mieloji, – tarė Endžė ir pakštelėjo draugei į skruostą. Kūdikis žiūrėjo į jos dideles šviesias akis, kai ji pabučiavo jo viršugalvį. – Sveikas, Čarli.
– Ššš. Mes apsimetame, jog tai ne gimtadienio vakarėlis, kad kas nors nepradėtų graudintis dėl prabėgusių metų, – tarė Bilė.
– Trisdešimt dveji – visai nedaug, – pasakė Endžė joms įėjus į erdvią kaimo sodybos stiliaus virtuvę.
SaulД—s ЕЎviesa liejosi pro langus, ДЇmontuotus nuo lubЕі iki grindЕі. Greta esanti atviro plano svetainД— skendo ЕЎviesoje, kurioje iЕЎryЕЎkД—jo deimantiniai baldЕі atspalviai. Kaip ir BilД—, ЕЎis namas buvo pilnas spalvЕі, gyvybД—s ir nuolatinio judД—jimo.
– Kur Maiklas? – paklausė Endžė pastebėjusi, kad aplinkui nematyti Bilės vyro.
– Kaip tu manai?
EndЕѕД— suprato, kad jis savo studijoje. Maiklas, architektas, daЕѕnai parsineЕЎdavo darbo namo, EndЕѕД— Еѕinojo, kad BilД— dД—l to pyksta.
– Tetule Endže, – nedidelis kūnelis puolė prie Endžės, penkiametė Bilės duktė liesomis rankomis apsivijo jos klubus.
– Labas, Eva.
Eva susiЕѕavД—jusi paЕѕvelgД— virЕЎun.
– Maniau, kad niekad neateisi.
EndЕѕД— atsitЕ«pД—.
– Pavėlavau. Atsiprašau, – ji apkabino krikšto dukrą, prisiglaudusi galėjo užuosti šampūną, kvepiantį uogomis, ir lėlės Barbės kvepalus.
– Neleisk, kad tai pasikartotų, – tarsi šaipydamasi tarė Eva. Ji buvo tikra maža išdaigininkė, linksma ir šmaikšti lyg botagėlis.
– Stengsiuosi iš visų jėgų, pažadu, – išdidžiai tarė Endžė.
– Na, pats laikas pradėti vakarėlį, – tarė Bilė, žengdama garso aparatūros link ir spustelėdama mygtuką. Per visą namą nuaidėjo Džeimso Brauno „Get On Up“. Bilė ėmė šokti laikydama Čarlį kuo toliau nuo savęs ir judinti užpakalį taip, kaip ji viena sugeba.
EndЕѕД— ЕЎypsoj