Kokainas: knyga apie tuos, kurie jДЇ gamina

Magnus Linton

Rinkdamas medžiagą šiai unikaliai knygai apie Kolumbiją ir kokainą autorius užtruko beveik dešimt metų, prireikė daugiau kaip šimto pokalbių su kokos augintojais, kontrabandininkais, samdomais žudikais, policininkais ir politikais. Kolumbijoje kokainas – tai ne vien milteliai, sujaukiantys protą. Čia jis yra skurstančiųjų pragyvenimo šaltinis, valdžios įrankis, politika, daugelio įvykių priežastis ir pasekmė. Knygoje aprašomi tie, kurie prisideda prie šios keistos sistemos kūrimo – nuo žemiausių laiptelių iki pačių viršūnių, taip pat atskleidžiama kokaino industrijos įtaka Pietų Amerikos ir Vakarų pasaulio istorijai ir politikai.

Kokainas

Sidui ir Elinai

PRATARMД–

1989 M. RUGPJŪČIO 18-OSIOS VAKARĄ Bogotoje taksi važiavau susitikti su draugu. Automobilis riedėjo per kolonijinį kvartalą bandydamas išvengti duobių, o kai mums kertant Avenida Jiménez žibintai pagaliau apšvietė kelią ir gavau progą geriau apsižvalgyti, supratau, kad miesto centras miręs. Parke prie statulos nebuvo nė gyvos dvasios, nieko, išskyrus los gamines – gatvės vaikus, kurie sėdėjo lyg bedvasiai šešėliai, sukišę nosis į maišelius, ir uostė klijus stengdamiesi nejausti artėjančio nakties šalčio.

– Mataron a Galán! Nužudė Galáną, – pasakė vairuotojas.

Luisas Carlosas Galánas buvo politikas – kairysis liberalas, aiškus artėjančių 1990-ųjų prezidento rinkimų lyderis. Žadėjo reformuoti atsilikusią Kolumbijos žemėtvarkos struktūrą, o svarbiausia – kovojo su elito pastangomis apsaugoti Pablo Escobarą Gavirią, kuris į istoriją įėjo kaip visų laikų kruviniausias gangsteris ir „kokaino karalius“.

Tęsėme kelionę per miestą. Norėjau dar pasikalbėti apie žmogžudystę, tačiau vairuotojas tik truktelėjo pečiais ir nulenkė galvą, vėliau supratau, kad tai – vienas populiariausių kolumbietiškų gestų. Tuo pat metu jis sušnabždėjo du žodžius – frazę, kuri, kaip vėliau man paaiškės, papildo gestą. Kai neturtingi kolumbiečiai sako lo mataron (verčiant pažodžiui tai reiškia „jie jį nužudė“, tačiau šioje situacijoje norima pasakyti: „jis buvo nužudytas“, taip neįvardijant veiksnio), jie atlieka sumenkinantį gestą – atpalaiduoja kaklo raumenis ir nunarina galvą. Šis judesys reiškia, kad diskusija baigta; tu palietei užsieniečiams nesuprantamą temą – kone kiekvienas Kolumbijoje turi draugą ar giminę, kuris buvo nužudytas. Vaikas. Tėvas. Draugas. Sesuo ar brolis. Tai kolektyvinė patirtis.

Е iuo atveju komentaras buvo ne apie ЕЎeimos narius, o apie kandidatД… ДЇ prezidentus. Taigi ЕѕodЕѕiai ir gestas ДЇgijo ne tiek asmeninД™, kiek visuomeninД™ reikЕЎmД™. Patvirtino, kad ДЇvykis toli graЕѕu nebuvo netikД—tas, juk ЕЎioje ЕЎalyje daugelis rimtesniЕі konfliktЕі baigiasi net ne viena, o keliomis ЕѕmogЕѕudystД—mis.

Kai toliau bandžiau išsiaiškinti vairuotojo nuomonę apie šį nutikimą, jis atsakė tais pačiais dviem žodžiais, tad pasiekęs kelionės tikslą be garso ištiesiau jam ritinėlį pesų ir išlipau iš automobilio. Jis nuvažiavo, bet tas griežtas atsakymas paliko mane su daugybe naivių klausimų apie neįvardijamus Kolumbijos veikėjus. „Lo mataron.“

KARTĄ 1990 M. su kolumbiečiu draugu Alfonso leidomės į vakarų Bogotą nusipirkti gramo perico – kokaino. Tai buvo tipiška vidurinės klasės kaimynystė, kai kuriuose dviaukščiuose namuose šeimos įsirengdavo tiendas – nedideles krautuvėles priekiniame pirmojo aukšto kambaryje – kur prekiaudavo cigaretėmis ir maisto produktais. Į vieną tokių užsukome. Alfonso paklausė jauno vyruko, rūšiuojančio kramtomosios gumos dėžutes už prekystalio, ar „filosofas“ namie. Tas linktelėjo galva:

– Si, miegamajame antrame aukšte.

Alfonso puikiai žinojo, kad klausimas beprasmis, filosofas buvo paralyžiuotas ir negalėjo išeiti iš namų. Tačiau kolumbiečiai – mandagiausi žmonės pasaulyje, o puikios manieros kyla iš to, kad ji