Kai dingo balandЕѕiai

Sofi Oksanen

„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys.

Kai dingo balandzai

PROLOGAS

VakarЕі Estija, Estijos SSR, SovietЕі SД…junga, 1948-ieji

Dar sykДЇ nuД—jД™ prie Rozalijos kapo, padД—jome pievЕі gД—liЕі ant mД—nesД—to velД—nos kauburД—lio, tyliai pastovД—jom abipus puokЕЎtД—s. NenorД—jau, kad Judita iЕЎeitЕі, nenorД—jau jos paleisti, todД—l ryЕѕausi balsiai iЕЎtarti tai, ko tokiomis aplinkybД—mis nevalia sakyti:

– Mudu daugiau niekada nebesusitiksim.

Girdėjau, kaip mano žodžiuose girgžtelėjo žvyras, jos akys pritvino ašarų, jos ašaros dažnai pakirsdavo man kojas ir mano blaivų protą paversdavo tošine valtele, kurią lengva įlinguoti. Dabar ašaros vilnimis ritosi jai iš akių kertelių. Galbūt norėjau sumažinti savo sielvartą ir todėl kalbėjau atžariai, galbūt paprasčiausiai norėjau būti šiurkštus, kad kelionėje ji galėtų keikti mane ir mano storžieviškumą, o gal staiga pasigedau paskutinio įrodymo, kad ji nenori išvykti, – aš vis dar nebuvau tikras dėl jos širdies kelių, nors mudu tiek išgyvenome kartu.

– Tu gailiesi prisiėmęs visa tai dėl manęs, – sukuždėjo Judita.

Jos ДЇЕѕvalgumas mane iЕЎgД…sdino, sutrikД™s pasikasiau sprandД…. Vakare ji dar spД—jo apkirpti man plaukus, jЕі pribyrД—jo uЕѕ apykaklД—s, kuteno.

– Nieko, aš suprantu, – pridūrė ji.

Nepaneigiau jos ЕѕodЕѕiЕі, nors galД—jau. Vis dД—lto aЕЎ netikД—jau, kad be Juditos, nelauktai atsiradusios globotinД—s, miЕЎke bЕ«ДЌiau kД… daugiau nuveikД™s. Vyrai davД— suprasti, kad bЕ«ДЌiau. Kai iЕЎgirdau, jog rusams priartД—jus ji pabД—go iЕЎ Talino ДЇ ArmiЕі Е«kДЇ, man nebeliko kitos iЕЎeities, tik paslД—pti jД… miЕЎke. ArmiЕі Е«kiu negalД—jom pasikliauti, miЕЎke buvo saugiau. Judita buvo kaip sugauta paukЕЎtД— saujoje, suЕѕeistu sparnu, sunkios bЕ«klД—s, iЕЎtisas savaites kreДЌiama nervЕі karЕЎtinД—s. Tik mЕ«sЕі felДЌeriui Еѕuvus per kautynes, vyrai sutiko, kad ponia Vaik mums padД—tЕі, mums ir Juditai. Taigi man ir vД—l pavyko jД… iЕЎgelbД—ti, bet paskui, kai ji Еѕengs boluojanДЌiu prieЕЎais mus keliu, aЕЎ jau nebegalД—siu jos apginti. Vyrai iЕЎ tikrЕіjЕі teisЕ«s: moterЕі ir vaikЕі vieta namuose. Judita turi pargrДЇЕѕti ДЇ miestД…. Mus juosД™s pantis atsivijo ir miЕЎko apsauga sumenko. VogДЌia stebД—jau jos veidД…: Juditos Еѕvilgsnis buvo nukreiptas ДЇ keliД…, kuris jos laukД—, lЕ«pos praviros, ji iЕЎ visЕі jД—gЕі traukД— orД… ДЇ plauДЌius ir jos iЕЎkvД—pimas vertД— mane suabejoti dД—l savo sprendimo.

– Taip visų geriausia. Mums visiems. Sugrįši į tą gyvenimą, iš kurio atėjai, – tariau.

– Jisai jau nebe toks. Niekuomet nebebus, koks buvęs.

PIRMA DALIS

„Paskui atėjo sargybinis Markas, nusivedė juos po vieną upelio pakrantėn ir sušaudė iš savo revolverio.“

12000. Iš 1962 m. sausio 16–20 d. vykusio masinių žudynių vykdytojų Juhano Juristės, Karlo Linaso ir Ervino Vikso teismo medžiagos. „Eesti Riiklik Kirjastus“ (Estijos TSR valstybinė leidykla), 1962.

Е iaurД—s Estija, Estijos SSR, SovietЕі SД…junga. 1941-ieji

Gausmas Д—jo stipryn, aЕЎ Еѕinojau, kas laukia uЕѕ tЕі medЕѕiЕі. PaЕѕvelgiau ДЇ savo rankas, jos nedrebД—jo. Po akimirkos bД—gau prie artД—janДЌios autokolonos, negal