NekaltybД—s amЕѕius

Edith Wharton

JausmЕі klasika

Knyga apie meilД™

XIX amžiaus pabaiga. Niujorkas. Mitais apipintas laikas – „nekaltybės amžius“. Kupinas draudimų ir veidmainystės, bet skatinęs atidžiai įsiklausyti į save ir į kitą žmogų.

Niulandas ArДЌeris, turtingos ir garbingos Niujorko ЕЎeimos atЕѕala, rengiasi vesti visais atЕѕvilgiais jam tinkamД… nuotakД…, graЕѕuolД™ MД—jД… Veland. Planus sujaukia iЕЎ Europos sugrДЇЕѕusi MД—jos pusseserД— grafienД— Elena Olenska. NetikД—tai ДЇsiplieskia neДЇmanoma aistra, NiulandД… drasko prieЕЎtaringi jausmai: meilД— ЕЎiai aukЕЎtuomenД—s normЕі nepaisanДЌiai moteriai ir aplinkos bei tradicijЕі primesta pareiga ЕЎeimai.

Sudėtingų personažų meistras, garsus JAV kino režisierius Martinas Scorsesė 1993 metais Edith Wharton romaną „Nekaltybės amžius“ subtiliai perkėlė į ekraną.

Edith Wharton

NekaltybД—s amЕѕius

PIRMA KNYGA

I

Buvo aštuntojo dešimtmečio pradžios sausio vakaras. Niujorko muzikos akademijos scenoje vyko operos „Faustas“ spektaklis. Dainavo Kristina Nilson.

Nors jau sklido kalbos, kad kažkur, tolimame miesto pakraštyje, netrukus turi būti pradėtas statyti naujas operos teatras, kuris grožiu ir prabanga galės rungtis su didžiųjų Europos sostinių meno šventovėmis, aukštuomenė po senovei kiekvieną žiemą tenkinosi raudonomis auksuotomis, nors jau apšiurusiomis svetingosios Akademijos ložėmis. Konservatyvieji žiūrovai vertino šį teatrą už tai, kad yra mažas, nepatogus ir todėl nepatrauklus „naujiesiems žmonėms“, kurie niujorkiečiams jau pradėjo kelti baimę, bet drauge žadino smalsumą. Sentimentalieji liko jam ištikimi dėl istorinių aliuzijų, o melomanai – dėl puikios akustikos, tokios būtinos patalpai, kurioje klausomasi muzikos.

Tą žiemą ponia Nilson dainavo pirmą kartą, ir publika, kurią dienraščiai jau įprato vadinti rinktine, nuosavomis dvivietėmis karietomis, talpiais šeimyniniais lando arba kuklesniais, bet patogesniais Brauno vežimaičiais slidžiomis sniegu užverstomis gatvėmis plūstelėjo į teatrą. Atvykti į operą Brauno vežimaičiu buvo taip pat garbinga kaip ir nuosava karieta, o išvykti – nepalyginamai patogiau, nes kiekvienas – kaip tikras demokratas – galėjo iškart sėstis į pirmą iš eilėje išsirikiavusių karietų ir nelaukti, kol dengtoje Akademijos galerijoje sužaižaruos nuo šalčio ir džino paraudusi jo vežėjo nosis. Taip, didžiojo vežikų karaliaus nuojauta neapgavo: pasilinksminimų vietas amerikiečiai trokšta apleisti greičiau negu į jas pakliūti.

Kai Niulandas Arčeris įžengė į savojo klubo ložę, užuolaida pakilo ir prieš žiūrovų akis atsiskleidė scena sode. Tiesą sakant, niekas netrukdė jam atvykti į teatrą anksčiau. Septintą valandą jis papietavo su motina ir seserimi, tada neskubėdamas surūkė cigarą gotikinėje bibliotekoje, pristatytoje įstiklintų juodojo riešutmedžio spintų ir kėdžių drožinėtomis atkaltėmis – vienintelėje patalpoje, kur misis Arčer leisdavo rūkyti. Tačiau Niujorkas visų pirma – sostinė, o juk visi žino, kad sostinėse anksti atvykti į operą nepriimta. Sąvokos „priimta“ ir „nepriimta“ Niulando Arčerio Niujorke buvo tokios pat svarbios, kaip nesuvokiama totemų baimė, lėmusi jo protėvių likimus prieš daug tūkstančių metų.

Antroji vėlavimo priežastis buvo grynai asmeninė. Jis gaišavo su cigaru todėl, kad giliai širdyje buvo diletantas ir mintys apie artėjantį malonumą dažnai teikdavo jam didesnį pasitenkinimą negu pats malonumas. Tai ypač pasakytina apie subtilius malonumus, o kitokių Arčeris bemaž nepripažino, ir dabartinė akimirka, kurios jis laukė, žadėjo būti tokia nepakartojama ir nuostabi, kad… Žodžiu, net jeigu savo atvykimą jis būtų derinęs su primadonos antrepreneriu, nebūtų galėjęs atvažiuoti į Akademiją tinkamesniu laiku, nes dabar ji dainavo: „Jis myli… nemyli… jis myli mane!“ ir tyrais kaip rasa garsais šlakstė byrančius ramunių žiedlapius.

ЕЅinoma, ji dainav