Viskas arba nieko

Linda Howard

Е ilkas

Robertas Kenonas suЕѕino, kad vienoje jo ДЇmonД—je vyksta keisti dalykai. NorД—damas iЕЎsiaiЕЎkinti, kas uЕѕ viso to slypi, jis atvaЕѕiuoja ДЇ maЕѕД… Alabamos miestelДЇ. Д®tarimЕі ЕЎeЕЎД—lis krinta ant EvД—s Е o.

Pirmasis susitikimas su tariama nusikaltД—le pasД—ja abejonД™ Roberto ЕЎirdyje. PrieЕЎ save jis mato be galo mielД… ir nuoЕЎirdЕѕiД… moterДЇ. EvД— visai nepanaЕЎi ДЇ sД…mokslininkД™. TikД—damasis iЕЎgauti iЕЎ jos naudingos informacijos Robertas ДЇsitraukia ДЇ rafinuotД… gundymД…. Jis nД— nenumano, kaip toli nuves ЕЎis Еѕaidimas jausmais.

Roberto Kenono sesers Madelinos meilės istorija – Lindos Howard romane „Nuotaka paštu“.

Howard Linda

Viskas arba nieko

1

Deivis Prisenas nelaikė savęs bailiu, tačiau jis mieliau būtų iškentęs operaciją be nuskausminimo, o ne stojęs priešais Robertą Kenoną pranešti to, ką privalėjo pranešti. Ne todėl, kad didžiausias akcininkas, „Kenono grupės“ vykdomasis direktorius ir prezidentas suverstų jam kaltę dėl prastų naujienų – Kenonas ne iš tų, kurie baudžia už blogas žinias. Tačiau ledines žalias akis sukaustytų dar didesnis šaltis, žvilgsnis dar labiau atitoltų ir Deivis iš patirties žinojo nugara perbėgsiant stingdantį baimingą virpulį. Kenonas buvo pelnęs skrupulingai sąžiningo žmogaus reputaciją, bet jis taip pat garsėjo neprilygstamu nuožmumu, jei kas nors mėgindavo jį apsukti. Deiviui į galvą neatėjo nė vienas žmogus, kurį gerbtų labiau už Robertą Kenoną, tačiau tai baimės neapmalšino.

Kiti, užimantys Kenono lygio postus ir turintys atitinkamą galią, apsijuosdavo padėjėjų sienomis. Kenono šventovę sergėjo vienintelė asmeninė padėjėja – tai šį tą sakė apie jo paties valdžią ir asmeninį santykį su darbu. Felisė Kuri dirbo Kenono asmenine padėjėja aštuonerius metus ir valdė jo biurą taip, kad jis veikė tiksliai it šveicariškas laikrodis. Ji buvo aukšta, liekna nenusakomo amžiaus moteris plieno spalvos plaukais ir lygiu dvidešimtmetės veidu. Deivis žinojo, kad jauniausias jos sūnus jau įpusėjęs trečią dešimtį, vadinasi, Felisė mažų mažiausiai įžengusi į penktąją, tačiau nuspėti jos amžių iš išvaizdos buvo neįmanoma. Net didžiausios įtampos akimirkomis ji išlaikydavo šaltą protą, buvo gąsdinamai dalykiška ir viršininko akivaizdoje nė menkiausiu žodeliu ar judesiu neišduodavo savo jaudulio. Deivis troško bent kruopelės tokios savitvardos.

Jis iЕЎ anksto paskambino Felisei pasiteirauti, ar Kenonas galД—s su juo susitikti, tad ji nenustebo, Deiviui ДЇЕѕengus ДЇ jos kabinetД….

– Labas rytas, pone Prisenai. – Felisė išsyk ištiesė ranką prie telefono ir spustelėjo mygtuką. – Pone, atėjo ponas Prisenas. – Ji padėjo ragelį ir atsistojo. – Jis jus priims tuoj pat. – Felisė atsidūrė prie vidinių kabineto durų anksčiau už Deivį – ramus jos dalykiškumas jį visada baugino, atvėrė jam duris, o Deiviui įėjus ryžtingai uždarė. Felisės dėmesys nė iš tolo nepriminė patarnavimo, anaiptol, Deivis jautėsi, tarsi ji kontroliuotų net jo įėjimą į Kenono kabinetą. Be abejo, taip ir buvo.

Kenono kabinetas buvo didžiulis, prabangus ir rafinuotai išpuoštas. Tačiau, nors ant sienų kabėjo aliejiniais dažais tapyti originalūs paveikslai, o po kojomis driekėsi dviejų šimtų metų senumo persiškas kilimas, įžengęs į vidų neprarasdavai amo, atvirkščiai, čia tvyrojo raminama atmosfera, liudijanti puikų šeimininko skonį. Didžiulė erdvė dešinėje buvo skirta poilsiui su visa reikalinga vaizdo ir garso technika, nors Deivis abejojo, ar Kenonas televizorių arba vaizdo grotuvą nors kartą buvo įjungęs ne darbo reikalais. Sienoje rikiavosi šeši Palladio[1 - Andrea Palladio – garsus vėlyvojo renesanso architektas, kūręs rūmus ir vilas aplink miestą (čia ir toliau – vert. pastabos).] stiliaus langai, tarsi šeši paveikslai įrėminę nepakartojamus Niujorko vaizdus. Patys langai prilygo meno kūriniams – nuostabiai i