Apgultis 13

Tamas Dobozy

Kontrapunkto principu sudarytoje apsakymЕі rinktinД—je vaizduojamas sovietЕі kariuomenД—s apsuptas BudapeЕЎtas baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir ЕЎiЕі dienЕі Vengrijos emigrantЕі iЕЎgyvenimai Vakaruose. DrastiЕЎko karo Еѕiaurumo, jo prisiminimЕі ir traumЕі fone autorius atskleidЕѕia aistrЕі dramД…, poetinД—mis metaforomis perteikia paradoksaliД… ir iЕЎ esmД—s prieЕЎtaringД… Еѕmogaus prigimtДЇ; 2012 m. vengrЕі kilmД—s kanadietis Tamas Dobozy uЕѕ ЕЎiД… knygД… buvo apdovanotas Kanados raЕЎytojЕі fondo groЕѕinД—s literatЕ«ros prizu.

Tamas Dobozy

Apgultis 13

Dviem puikiems pirmiesiems mokytojams – Nancy Hollmann ir Robertui McCallumui, kurie atvėrė visas reikiamas duris.

Abi – ponia Ekart ir Virga Reini – buvo pavojingos palaidos žmogiškosios būtybės, klaidžiojančios po žemės paviršių. Buvo dar ir kitų – žmonių, besiblaškančių it pasiklydę žvėrys.

В В В В EUDORA WELTY. BirЕѕelio reДЌitalis

B.В GerbД—s atlasas

TOKIŲ VYRIŠKIŲ MATĖT ne vieną – milžiniškas storulis lietaus karoliukais blizgančiu lietpalčiu, dantyse styro cigaras, žvelgia kiaurai Taimso aikštės neonų, klegesio ir praeivių siautulio.

Šitaip Benedekas Gerbė atrodė, kai mačiau jį paskutinį kartą. Tai buvo 2007-ųjų gegužę, netrukus išvykau iš Manhatano, su šeima praleidęs čia šešetą mėnesių, – stažavausi Niujorko universitete su Fulbraito stipendija. Kadaise Gerbė mergino mano tetą Budapešte, nors Vengrijoje nebegyveno ir nebuvo lankęsis daugiau nei keturiasdešimt metų. Jis kasdien rašė vengriškai ir piešė iliustracijas vaikų literatūros serijai, ir nedidukė rimta leidykla Brukline, pasisamdžiusi vertėją, leido B. Gerbės „Sapnų atlasą“ – meno albumo dydžio vaikiškas knygas kietais viršeliais. Abu mano berniūkščiai – Bendžaminas ir Henris – dievino šias knygas su panašiomis į fin-de-siècle[1 - Amžiaus pabaigos (pranc.). – Čia ir toliau vert. past.] plakatus iliustracijomis, pasakojimus apie vaikus, lipynėmis kopiančius į svajones, bekraščius sodų miestus, plūduriuojančius minaretus, karalius, susisupsčiusius į hiacintų žiedlapius. Šitoks buvo Gerbės stilius, apie kurį jokiu būdu nenutuoktum iš rašytojo išvaizdos – neskusta barzda, kelnės šiukšlių maišų pločio, smilkstantis cigaras, įžūlus įprotis nuginčyti bet kokią nuomonę, jeigu ji ne jo, o kartais, vos apsisukus, net ir savąją.

Prie Gerbės mane traukė iš nevilties. Niujorko universitetas buvo žadėjęs „įkvepiančią meninę aplinką“, o gavau darbo kampą pastato gale, kur plušdavo tuntas svarbių rašytojų, bet kiekvienas savo kertėj, jei apskritai jų ten būdavo. Tačiau manęs jie netgi nebestebino – juk rašytojai tai ir daro: jie dirba. Dėl to aš, kai nerašydavau, kartais vienas, kartais su žmona Marse maklinėdavau gatvėmis po nėmaž Gerbės aprašytojo neprimenantį sapnovaizdį. Užuot kopėčiomis lipęs aukštyn, jaučiau, kad nyru žemyn, į betono ir plytų, asfalto ir geležies erdves; buvo žiema, be atvangos drėbė sniegą, ir šis tuoj patiždavo, o kai lydavo, tai vis kaip iš kibiro. Neketinu pasakyti, kad Niujorkas buvo nykus, tačiau atrodė tarsi iššluotas, negyvenamas miestas, keistas jausmas, nes aplink kunkuliavo tiršta žmonių – tiek, kad kartais sunkiai irdavausi šaligatviu, visiems mane lenkiant, tarytum kiekvienas žinotų kažką, kas man paslaptis, o kiekvienoje gatvėje ir aveniu būtų gausybė durų, kurias tik jie vieni gali atverti. Kai šitiek daug man atrodė užginta, Niujorke vėl pasijutau tarsi vaikas, pirmą kartą likęs vienas namie, arba svečias, užsibuvęs nepažįstamo žmogaus būste bespalvį sekmadienį, kai nerasdamas ko nusitverti rausiesi po podėlius ir spintas kambariuose, į kuriuos nederėtų nė kojos kelti; rausiesi, bet nieko įdomaus nerandi, tik vis viliesi, kad kita papuošalų dėželė, kita puošni spinta ar naktinis stalelis atlygins už prarastą pusdienį. Niujorkas – mano Niujorkas – tą žiemą buvo paslapčių vieta.

G