RansД— gyvenimas

Francois-RenГ© de Chateaubriand

Biografinis abato RansД— romanas tarsi praskleidЕѕia uЕѕmarЕЎties ЕЎydД… ir paЕѕeria daug senЕі laikЕі istorijЕі, susijusiЕі su tikromis asmenybД—mis. ДЊia veikia karaliai ir karalienД—s, kunigaikЕЎДЌiai ir hercogienД—s, ЕѕymЕ«s filosofai ir raЕЎytojai, politikai ir baЕѕnyДЌios tД—vai, jЕі vaikai ir pavainikiai, draugai ir prieЕЎai, Еѕmonos ir meiluЕѕД—s. Autorius pamaЕѕu atskleidЕѕia paslaptis ir parodo tikrД…jДЇ PrancЕ«zijos visuomenД—s veidД….

Ranse

Е ventojo Sulpicijaus baЕѕnyДЌios kunigui, abatui Segenui, gimusiam 1748 metЕі rugpjЕ«ДЌio 8 dienД… Karpantra vietovД—je, mirusiam 1843 metЕі balandЕѕio 19 dienД… ParyЕѕiuje, atminti.

В В В В Jo Еѕemiausias ir nuolankiausias tarnas Е atobrijanas

PRATARMД–

Per savo gyvenimą aš parašiau tiktai dvi dedikacijas: vieną – Napoleonui, kitą – abatui Segenui. Vienodai žaviuosi ir paprastu kunigu, kuris laimindavo ir mirštančias ant ešafoto aukas, ir pergales skynusiu vyru. Prieš daugiau nei dvidešimtį metų, kai eidavau aplankyti panelių d’Akosta (tai ponios de Šatobrijan pusseserės, tada jos buvo keturios, o dabar gyvos tik dvi), Pti Burbono gatvėje sutikdavau kunigą su paraitota sutana ir juoda itališka šlike ant galvos; ramstydamasis lazda ir murmėdamas poterius jis žygiuodavo į Sent Onorė priemiestį išklausyti ponios de Monbuasjė, pono de Malzerbo dukters, išpažinties. Aš jį ne vieną kartą mačiau netoli Šventojo Sulpicijaus bažnyčios; jis vos atsigindavo pulko elgetaujančių moterų, kurios tampydavo savo glėbiuose pasiskolintus vaikus. Netrukus artimiau susipažinau su šia vargšų auka ir aplankydavau jį namuose, Servandoni gatvės šešioliktame numeryje. Įeidavau į prastai grįstą kiemelį; durininkas vokietis nekreipdavo į mane dėmesio; laiptai su nuzulintomis pakopomis buvo kairėje pusėje, kiemo gilumoje; užlipdavau į trečią aukštą, pabelsdavau, man atidarydavo sena juodai vilkinti tarnaitė; ji mane įleisdavo į tuščią prieškambarį, kur tiktai geltonas katinas snausdavo ant kėdės. Iš jo aš patekdavau į kabinetą su kabančiu dideliu juodo medžio kryžiumi. Sėdintis prie ugnies ir nuo lankytojų širma atsitvėręs abatas Segenas mane atpažindavo iš balso; negalėdamas atsikelti, palaimindavo iš savo vietos ir pasiteiraudavo apie mano žmoną. Jis yra minėjęs, kad motina jam dažnai sakydavusi vaizdinga savo krašto kalba: „Atsiminkite, kad šykštumas niekada nepapuošia kunigo sutanos.“ Jo paties sutaną puošė skurdas. Jis turėjo tris brolius, taip pat kunigus, ir jie visi keturi drauge laikydavo mišias Šventosios Maurės parapijos bažnyčioje. Jie kartu nuvažiuodavo į Karpantra pasimelsti prie motinos kapo. Abatas Segenas atsisakė prisiekti naujajai valdžiai; kartą revoliucionierių persekiojamas jis lėkte perlėkė Liuksemburgo sodą ir pasislėpė pas poną de Žiusjė Sen Dominik d’Anfero gatvėje. 1815 metais aš paskutinį kartą vaikštinėjau po tuščią Liuksemburgo sodą su savo draugu ponu Idu de Neviliu. Liūdnai kalbėjosi dar revoliucijų gausmo nepamiršusios širdys.

Abatas Segenas slaptose vietose suburdavo persekiojamus krikščionis. Jo brolis abatas Antuanas buvo suimtas, uždarytas į kalėjimu paverstą Karmelitų vienuolyną ir rugsėjo antrą dieną nukirsdintas. Kai ši naujiena pasiekė Žaną Mari, jis užgiedojo „Te Deum“. Persirengęs jis eidavo iš priemiesčio į priemiestį, teikdamas pagalbą tikintiesiems. Jį dažnai lydėdavo pamaldžios ir pasišventusios moterys; ponia Šokė apsimesdavo jo dukterimi; jos pareiga buvo eiti sargybą ir perspėti nuodėmklausį. Kadangi buvo didelis ir stiprus, jis buvo paimtas į nacionalinę gvardiją. Jau kitą dieną jį kartu su keturiais vyrais pasiuntė apieškoti vieną namą Kasetės gatvėje. Dangus įkvėpė mintį, kokį vaidmenį jis turėjo atlikti. Jis garsiai pareikalavo įsileisti į vidų; prasidėjo krata. Prie vienos sienos abatas Segenas pastebėjo paveikslą, kuris slėpė tai, ko j