AngelЕі klubas

Luis Fernando Verissimo

„Angelų klubas“ – vieno garsiausių šiuolaikinių brazilų rašytojų Luiso Fernando Verissimo satyrinė istorija apie keistus pasirinkimus, mirtį ir nuostabias gastronomines patirtis. Nevengdamas tamsaus humoro autorius pasakoja apie dešimt pasiturinčių vyrų, džiaugsmingai puoselėjančių apsirijimo nuodėmę. Visi jie priklauso gurmanų klubui ir kartą per mėnesį susitinka pasimėgauti itin prašmatniomis vakarienėmis. Po dvidešimties klubo gyvavimo metų lyderis miršta nuo AIDS, o kitus narius sieję ryšiai ima braškėti. Mėginant išsaugoti vakarienių tradiciją priimama keistoko mažakalbio virėjo pagalba – jo puoduose ir keptuvėse sukuriami šedevrai išlepusius gurmanus pavergia ir priverčia ryžtis sunkiai suvokiamiems dalykams.

Angelu klubas

Bet kuris troškimas – troškimas mirti.

В В В В GalbЕ«t japonЕі posakis

1В Susitikimas

Lucidijus[1 - Lucidus (lot.) – spindintis, švytintis; užuomina į lucifer, šviesą nešantį.] nėra vienas iš 117 Velnio vardų, ir aš jo neužkeikiau kokia nors pragarme, kad mus nubaustų. Kai pirmąkart apie jį papasakojau grupei, kažkas pasakė: „Tu prasimanai!“ Bet aš nekaltas, kiek autorius gali būti nekaltas. Jūs galite įtarti, kad esu daugiau nei dvasinis aprašytųjų nusikaltimų autorius. Mano pirštai neapsiribojo graudžiu šokiu ant klaviatūros, pylė į valgį nuodus ir į siužetą įsikišau labiau, nei autoriams leidžiama. Šiaip įtarimai remiasi logika arba detektyvams būdinga logika. Jei galiausiai išgyvena tik vienas, tai jis – nusikaltėlis. Jei išgyvena du, vienas prasimano, o kitas yra nusikaltėlis. Aš ir Lucidijus esame vieninteliai šios istorijos išgyvenusieji, jei aš jo neprasimaniau; mažai tikimybių, kad jis prasimanė mane, aiškus kaltasis yra jis, juk buvo virėjas ir visi, vienaip ar kitaip, mirė nuo to, ką suvalgė. Jei aš jį prasimaniau, visa kaltė tenka man. Net negaliu pagrįsti, kad jei Lucidijų išgalvojau, tai ir visą istoriją išgalvojau, ir todėl nėra nei nusikaltimų, nei kaltųjų. Prasimanymas nėra lengvinanti aplinkybė. Vaizduotė – ne išteisinimas. Mintyse žudome visi, bet tik autorius, šis monstras, savo nusikaltimus dėsto popieriuje ir paskelbia. Jei nežudžiau devynių savo tokių pat apsėstų bičiulių ir brolių, esu kaltas dėl prasimanymo. Turiu jus įtikinti: neišgalvojau Lucidijaus, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl šių siaubingų nusikaltimų. Turiu ir jį įtikinti: istorija tikra, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl prasimanymo. Išgalvotas nusikaltimas blogesnis už tikrą. Jei tikras nusikaltimas gali būti atsitiktinis arba akimirksnio aistros vaisius, nėra duomenų apie pramanytą nusikaltimą, kuris nebūtų iš anksto apgalvotas.

Galiu pateikti mūsų pirmo susitikimo laiką, dieną, mėnesį ir vietą. Jei reikia liudytojų, klauskite vyno importuotojo darbuotojų. Jie mane pažįsta, kiekvieną mėnesį jų parduotuvėje išleidžiu nedidelį lobį. Klauskite daktaro Danielio, kuriam patinka sent estef[2 - Pagal Prancūzijos miesto Sent Estefo pavadinimą.] vynai. Nesu daktaras, esu turtingas, todėl mane ir vadina daktaru. Jie turėjo įžvelgti kontrastą tarp Lucidijaus ir manęs, kai vasarį bordo skyriuje jis prie manęs priėjo. Lygiai prieš devynis mėnesius. Liesas, žemas, neproporcingai didele galva ir labai elegantiškas. Visada su eilute ir kaklaraiščiu. Aš aukštas ir apkūnus, vilkiu laisvus marškinius virš kelnių ir Paryžiaus „Ducasse“[3 - Vienas geriausių pasaulio restoranų.] jau sėdėjau su sandalais. Darbuotojai turėjo pastebėti ir pakomentuoti tą kontrastą. Jie sakys, kad parduotuvė buvo tuščia, kad ėmėme kalbėtis prieš bordo ir kartu vaikščiojome tarp lentynų, o Čilės vynų skyriuje atrodėme it seni draugai. Galbūt jie prisimintų, kad jo patartas nusipirkau kahoro, kurio šiaip nepirkčiau. Kartu išėjome. Mus matė. Lucidijus egzistuoja. Prisiekiu. Pasiteiraukite parduotuvėje.

ParduotuvД—s darbuotojai neЕѕino, kad paskui mes