GuvernantД—s kerai

Elizabeth Rolls

Istorinis meilД—s romanas

DЕѕulianui Trenthemui, vikontui Breibrukui, tenka skubiai ieЕЎkotis guvernantД—s broliams bei seserims ir kompanionД—s savo pamotei. Kaip paranku, kad Kristiana sutinka. Е i uЕѕsispyrД—lД— skirtingЕі spalvЕі akimis ir puriais rusvais plaukais nepanaЕЎi ДЇ moteris, su kuriomis jam tenka bendrauti. TaДЌiau tikrai ypatinga. DЕѕulianas greitai pamirЕЎta, kodД—l turД—tЕі nepasiduoti masinantiems neturtingosios guvernantД—s kerams.

Elizabeth Rolls

GuvernantД—s kerai

Pirmas skyrius

Džulianas Trenthemas, vikontas Breibrukas, vaizdžiai tariant, prikando liežuvį ir priminė sau, kad pamotės Serenos nuomone, taktiškumas – geriausias būdas suvaldyti jo aikštingą įseserę. Būtų netaktiška pasakyti Lizei, kad ji vaidina it antrarūšė aktoriukė prastoje tragedijoje.

– Mama, tai nesąžininga! – tūžmingai šūktelėjo gerbiamoji Alicija. – Džulianas su Hariu vakar praleido vos penkias minutes ir…

– Pusvalandį, – pataisė ją Džulianas sėsdamasis ant sofos. – To pakanka įsitikinti, kad be sekretoriaus darbo pas serą Džoną, vaikinas neturi jokių planų.

Jis akies kampuДЌiu dirstelД—jo ДЇ rainД… katinД…, ДЇsitaisiusДЇ Serenos sterblД—je. Tas prakeiktas padaras manД—, kad jis dievina kates. Smarkiau klysti neДЇmanoma.

– Penkias minutes! – pakartojo Lizė. – Ir vargšas Haris paskelbiamas netinkamu! Kad ir ką tai reikštų!

– Be kitų dalykų, tai reiškia, kad jau mėnesį tu susitikinėji su tuo vaikinu, – ramiai tęsė Džulianas. – Lize, turėk proto.

Katinas iЕЎplД—tД— blizganДЌias Еѕalias akis ir ДЇsispitrД—jo ДЇ DЕѕulianД….

LizД— veriamai nuЕѕiЕ«rД—jo brolДЇ.

– Ne!

– Lize, brangioji, – įsiterpė Serena, – esu tikra, nors ponas Deventris žavingas ir malonus… – Ji pamėgino sugriebti katiną, kuris tuo metu šoko iš sterblės. – O varge. Apie ką aš kalbėjau? Taip, apie poną Deventrį – nemanau, kad jis pasiturintis, todėl…

– Kam rūpi pinigai? Šiaip ar taip, jis uždirba! – paprieštaravo Lizė.

– Du šimtus per metus? – Džulianas susitvardė neprunkštelėjęs. – Nors ne, pinigai nesvarbu. Bet tik jei tu išmoksi be jų verstis. Nes kai antstoliai išsiveš tavo baldus, o namo savininkas išspirs į gatvę, suprasti, kad jie net labai svarbūs.

– Haris turi savo namą! – atkirto Lizė. – Bristolyje. Pats sakė.

– Vadinasi, Haris turtuolis, – tarė Džulianas.

Jis nuolankiai stebД—jo, kaip katinas su stebinanДЌiu pasitikД—jimu patraukД— prie jo. SeteriЕі veislД—s kalД— Junona, kuri gulД—jo iЕЎsidrД—busi jam po kojЕі, kilstelД—jo galvД… ir graudЕѕiai atsidususi vД—l nuleido.

– Na, aš nevesiu Lizės, – pragydo šešiametis Deivis, kuris kampe stengėsi sudėlioti Europos žemėlapio dėlionę. – Aš vesiu mamą.

DЕѕulianui kaЕѕkaip pavyko iЕЎlaikyti ramЕі veidД….

– Puiki mintis, drauguži, – pritarė jis. – Nors gal geriau nereikia, jei nenori atsidurti Naujųjų Vartų kalėjime!

LizД— vos nepradД—jo kikenti, bet susivaldД—, nes iЕЎ visЕі jД—gЕі stengД—si atrodyti ДЇsiЕѕeidusi.

Katinas stryktelėjo Džulianui ant kelių ir patogiai įsitaisė. Labai patogiai – suleido nagus tiesiai į elnio odos bridžius.

– Nieko baisaus, brangusis, – ledi Breibruk paguodė savo jauniausiąjį sūnų. – Kai ateis laikas vesti, tu manęs nebenorėsi.

– Tikrai, – pritarė ir Džulianas. – Juk Lizė nebenori už manęs tekėti. Tiesa, Lize?

– Aš niekada nenorėjau! – pratrūko ši.

– Pasipiršai man, kai buvai maždaug penkerių, – priminė Džulianas nuklydęs į praeitį. – Kokia jaudinanti akimirka. – Jis pasisuko į Deivį. – Kodėl tau nenulėkus į virtuvę ir nepažiūrėjus, gal Elė turi ko nors užkrimsti?

Deivis paЕЎoko ant kojЕі po svetainД—s kampus iЕЎЕѕarstydamas visД… EuropД… ir nurЕ«ko dar jo motinai nespД—jus supeikti ЕЎios puikios minties, galinДЌios pakenkti jo iЕЎsilavinimui ir virЕЎkinimui.

Vos tik durys trinktelД—jo vaikui uЕѕ nugaros, LizД—