Tegul bus taip!
VykintД— VitaitД—
Е ilkas
Draugėms nereikia tūkstančius kartų aiškinti to paties. Su jomis paprasčiausiai galima tūkstančių tūkstančius kartų kalbėti (ir tylėti) apie tą patį. O dar verkti ir juoktis. Jos nebijo ašarų. Nebijo juoko. Nebijo būti juokingos. Tiesiog nebijo būti“, – sako romano autorė.
Gyveno kartą septynios moterys. Draugės. Beveik visos ilgai. Bet ne nuobodžiai. Nes buvo imlios. Ėmė ir davė, davė ir ėmė, ėmė ir davė. Garo! Ypač vienam kitam vyrui. Ir vis todėl, kad atėjus laikui panūdo vėl būti savimi ir žengti į priekį. Tiesiog į „tegul bus taip“ glėbį.
VykintД— VitaitД—
Tegul bus taip!
Buvo metas, kai nuoЕЎirdЕѕiai stengiausi suprasti, ko iЕЎ manД™s tikisi mylintys ir mylimi vyrai. TaДЌiau grДЇЕѕtamasis ryЕЎys kaskart pasirodydavo esД…s toks prieЕЎtaringas, kad galiausiai vД—l atsidurdavau aklavietД—je. MinДЌiЕі, ЕѕodЕѕiЕі, jausmЕі, potyriЕі.
Kažkodėl vyriškoji giminė vis mėgina mane įtikinti, kad esu katės būdo – išdavikė naminio gyvūnėlio kailiu. Bet ar nujausti santykių virsmą ir ieškoti savų kelių – išdavystė? O išsilaižius žaizdas ir nugalėjus baimę vėl paklusti atpažintam vidiniam poreikiui versti dalį gyvenimo aukštyn kojomis, kad sugrįžtum į vienintelius tikruosius namus – į save?
Laimei, šioje nesibaigiančioje sugrįžimo kelionėje turiu užuovėją – draugystę. Moterišką. Draugėms nereikia tūkstančius kartų aiškinti to paties. Su jomis paprasčiausiai galima tūkstančių tūkstančius kartų kalbėti (ir tylėti) apie tą patį. O dar verkti ir juoktis. Jos nebijo ašarų. Nebijo juoko. Nebijo būti juokingos. Tiesiog nebijo būti! Tos mano draugės…
Kai sakau „tos mano draugės“, turiu galvoje ne tik save ir jas (buvusias, esamas, būsimas), bet ir visų mūsų promotes, močiutes, mamas, tetas, seseris, pusseseres, dukras, dukterėčias, krikštaduktes… Visą tą neparklupdomą moteriją, be kurios šiandien paprasčiausiai neturėčiau nei poreikio, nei žodžių perteikti tai, ką jaučiu.
Kita vertus, tik iЕЎ paЕѕiЕ«ros nepaЕѕeidЕѕiamam vyrЕі pasauliui taip pat esu dД—kinga uЕѕ netikД—tus atpaЕѕinimus, lemtingus susitikimus, dar lemtingesnius iЕЎsiskyrimus. UЕѕ tai, kad ne tik bando paskandinti aklinoje tamsoje, bet ir dovanoja akinamЕі ЕЎviesos pliЕ«psniЕі, kai visiЕЎkai nesitikiu.
Taigi aДЌiЕ« visoms ir visiems iki vieno, pripildantiems (iЕЎ ЕЎiapus ir anapus) mano dienas bЕ«ties ir Еѕinojimo, kad vi`sa bus, kol bЕ«siu.
В В В В VykintД— VitaitД—
ЕЅole atЕѕaliuoja, asiЕ«kliais atЕЎvytuoja
VakarykЕЎtД— diena manoji.
Ir tiek ЕЎviesos ДЇlieja man ДЇ langus,
Kad ji galД—tЕі prisiЕЎaukti DangЕі.
Skiriu Emilijai, kurios pasaulio pabaiga atД—jo
2000-aisiais, ir visoms kitoms bobuЕѕД—lД—ms,
kurios stengД—si, stengiasi ar dar tik stengsis
paДЌios nugyventi savo gyvenimД….
1
ДЊia viskas mano:
ЕЎiД… akimirkД…,
vadinasi,
ir visados.
    [Poezijos šaltiniai pateikiami knygos pabaigoje (čia ir toliau – aut. pastabos).]
Dievinu draugių gimtadienius! Ir vėl akys žaižaruoja ryškiau nei vynas taurėse. O kurtinantys juoko pliūpsniai tolydžio gožia labiau nei visada sausakimšo „Tamstos“ klubo šurmulį. Nenuostabu, kad net ir pakančiausi draugių vyrai kaipmat praranda paskutinius savitvardos likučius, vos išgirdę, jog ir vėl nusimato nekaltas gimtadieninis moteriškas pasisėdėjimas. Tiksliau, nenuspėjamas amazonių žygis į pagundomis ir pavojais masinančio naktinio Vilniaus gelmes. Iki pat pirmųjų gaidžių. Kad ir ką sakytum, vis dar nemėgsta mūsų vyrai dovanoti savo antrosioms pusėms laisvės. Nei vienadienės, nei vienanaktės. Ir ne be reikalo… Kad dar išgirstų tokių naktinėjimų kalbas kalbeles, amžiams suakmenėtų kaip tas bėdžių vestuvininkų pulkas vėlių upėje – Neryje, prie Grabijolų kaimo, neatsitiktinai apsupto alkų ir pilkapynų.
– Vakar su bendradarbД—mis nusprendД—me, kad norint absoliuДЌios laimД—s metas visiems laikams iЕЎskraidinti savo vyrelius ДЇ atvirД… kosmosД