Lelijos paslaptis

AndrД—ja

Е ilkas

LД—ja Еѕino, kad yra apdovanota iЕЎskirtiniu groЕѕiu, ir aplinkiniЕі dД—mesys jos nebestebina. TaДЌiau ЕЎДЇ vakarД… ji jauДЌiasi nejaukiai. Nejaugi lelijos formos segД— taip traukia visЕі, o ypaДЌ tЕі mД—lynЕі, kiaurai verianДЌiЕі akiЕі, Еѕvilgsnius?..

Lėja nė neįtaria, jog spindintis papuošalas – kilmingų aristokratų Rotvudų giminės simbolis. Ji nenori tikėti, kad šeimos legendos gali lemti žmonių likimus ir padėti atrasti tikrąją meilę. Maiklas – garbingas aristokratas, tai kodėl pasakoja jai šią keistą istoriją?

Ir kodД—l LД—ja sutinka ДЇsivelti ДЇ jo pasiЕ«lytД… ЕѕaidimД…?

Juk legendomis apie paslaptingas lelijos galias ji netiki…

Romanų „Spalvotas sniegas“ ir „Dvigubas žaidimas“ autorės knyga

AuЕЎra AndrД—ja

Lelijos paslaptis

Tavo ЕЎirdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai, karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys, pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai. Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų laiko patikrintuose kūriniuose: intriguojančiuose, užburiančiuose jausmų romanuose ir šeimų sagose

Šią knygą skiriu brangiausiam žmogui pasaulyje, kuris skatino rašyti, išmokė svajoti ir visada buvo šalia – savo mamai

Pirma dalis

Kai kambaryje ДЇsiЕѕiebД— ЕЎviesa, apakindama merginД… ir priversdama jД… kelis kartus sumirksД—ti, buvo deЕЎimta valanda vakaro. DangЕі jau seniai gaubД— sutemos, paukЕЎДЌiai giesmininkai, pirmosios rudens ЕЎalnos nuvaikyti nuo ЕЎakЕі, buvo nutilД™. LД—ja padД—jo ДЇ ЕЎalДЇ ant keliЕі laikomД… knygД… ir paЕѕvelgД— ДЇ seserДЇ.

– Tikriausiai sušalai, Varliuk? – Ji atlaidžiai šyptelėjo ir atsistojo. – Einu, užkaisiu arbatos, o tu skubėk į karštą vonią, kitaip peršalsi.

MaЕѕoji sesutД— paraukД— graЕѕiД… nosytД™, taДЌiau nesiginДЌydama nuЕѕingsniavo ДЇ vonios kambarДЇ. Netrukus ten ДЇД—jo LД—ja su garuojanДЌios arbatos puodeliu ir atsisД—do ant skalbimo maЕЎinos.

– Na, pasakok naujienas. Labai jau ilgai tavęs nebuvo. Kur klajojai?

– Jeigu pažadėsi nesinervinti, nebarsi ir nepamokslausi, tai papasakosiu.

LД—ja ДЇdД—miai paЕѕvelgД— ДЇ seserДЇ. Negera nuojauta smilktelД—jo ЕЎirdДЇ. Е ypsena nuo lЕ«pЕі dingo.

– Pažadu. Klok, – paragino dusloku balsu.

Geida labiau paniro ДЇ putas ir svajingai Еѕvelgdama ДЇ garus, kylanДЌius lubЕі link, nusiЕЎypsojo.

– Aš dalyvauju konkurse „Mis vilnietė“ ir šiandien laimėjau pirmąjį atrankos turą. Jame dalyvavo trisdešimt septynios merginos, iš jų išrinko tik dešimt. Įsivaizduoji – tame dešimtuke esu ir aš. Ak, Lėja, jaučiuosi tokia laiminga.

TaДЌiau LД—ja nepajuto jokio dЕѕiaugsmo. GreiДЌiau prieЕЎingai. Matyt, Geida taip ir liko lengvabЕ«dД— vД—javaikД—, nors jau sulaukД— dvideЕЎimties. Matyt, nepasimokД— iЕЎ sesers nesД—kmД—s.

– Geida, man nepasigirdo? Tu dalyvavai atrankoje? Net man nieko nepasakiusi? Po to, kas man atsitiko?

– Lėja, jei būčiau pasakiusi, tikrai nebūtum leidusi. O tai, kas tau nutiko… Tai buvo seniai, visi viską pamiršo. Man būtinai reikėjo dalyvauti.

– Kodėl?

– Aš noriu laimėti. – Lėja sesers akyse pastebėjo ryžto ugneles.

– Kam?

– O kam, tavo manymu, žmonės dalyvauja tokiuose renginiuose? Trokšta laimėti. Aš jaučiuosi pranašesnė už visas tas devynias merginas. Ir nesitrauksiu. Dabar jau manęs niekas neperkalbės.

– Kam tau to reikia, Geida? – neatlyžo Lėja, irzdama dėl tokio sesers lengvabūdiškumo.

– Aš jaučiu, kad galiu laimėti! – Geida piktai dėbtelėjo į seserį. – Pati supranti, mokslininkė iš manęs neišeis. Tikrai nesiruošiu stoti į universitetą ir kaip tu ketverius metus džiovinti smegenis. Pasakyk, kodėl, būdama taip gamtos apdovanota, aš negaliu pasinaudoti savo grožiu ir susikurti ateities? Juk jeigu laimėsiu, man atsivers visos durys. Neabejoju, kad būsiu pastebėta. Gal toks mano likimas.

LД—ja jau Еѕi