PaЕѕadinta aistra
Sophia James
Istorinis meilД—s romanas
Trijų knygų serija „Kilmingieji Velingamai“. Trečia knyga.
Jie niekada nepamirš Paryžiaus…
PrieЕЎ penkerius metus iЕЎgyvenusi vienД… nuostabiД… nuodД—mingД… naktДЇ, tuomet buvusi tokia nerЕ«pestinga Eleonora Breisvel Louven dabar gyvena ramiai ir elgiasi iЕЎmintingai.
Sugrįžęs į Londono aukštuomenės gyvenimą lordas Kristas Velingamas irgi visai nepanašus į vyrą, kurį ji tada sutiko Paryžiuje. Tačiau jis išliko toks pat paslaptingas… Šaltame gintaro spalvos akių žvilgsnyje Eleonora atpažįsta tai, ką jaučia savo širdyje – ilgesį. Kristo prisilietimai pažadina aistrą, bet šio vyro geriau pasisaugoti: jis vienu žodžiu gali suteršti jos gerą vardą…
Sophia James
PaЕѕadinta aistra
Pirmas skyrius
Žirodono rūmai, Monmartras, Paryžius – 1825 m. lapkričio pradžia
Ledi Eleonora DЕѕeinД— Breisvel-Louven ДЇЕѕiЕ«rД—jo tik iЕЎplaukusДЇ siluetД… vyro, kuris jД… neЕЎД—, akis jai temdД— pilka migla, svaigino mieguistumas, ji nematД— jo veido ir nesuvokД— besiliejanДЌiЕі ЕѕodЕѕiЕі. Vis labiau kaustoma baimД—s, pabandД— perkelti svorДЇ, kad jam bЕ«tЕі nepatogu, kad jis jД… paleistЕі, bet niekas negelbД—jo. Ji visai nevaldД— kЕ«no, o ДЇsitempД™s sunkaus peruko tinklelis spaudД— galvД…, ir Eleonora kaЕѕkodД—l net nepajД—gД— bent kiek jos kilstelД—ti.
Ji buvo nuoga! Eleonora tai suprato, nes jautė šiltas vyro rankas ant krūtinės ir kojų. Jos šiurkščios. Gašlios. O ji net negali nusisukti nuo jo. Niekaip – apimta visiško bejėgiškumo, net neįstengia nusukti šalin veido nuo stipraus alkoholio ir išpuvusių dantų tvaiko.
– Keista – tokia graži une pute. Kai baigsi čia, smagiai palinksminsime tave apačioje.
Une pute? KekЕЎД—? Dabar jau aiЕЎkiau, kas ДЌia vyksta. Suvokusi siaubingД… tiesД…, Eleonora uЕѕmerkД— akis ir daugiau negalД—jo padaryti nieko, nors kЕ«nas nuД—jo pagaugais ir jД… visД… persmelkД— nakties vД—sa.
– Aš… ne… kekšė, – tarsi sakė, bet jos ištarti žodžiai buvo nesuprantami, nes lūpos vos krutėjo, garsai vėlėsi, o baimė kėlė šleikštulį.
AtsivД—rД— durys ir plЕ«stelД—jo ЕЎiluma. AtД—jusieji iЕЎniro iЕЎ tamsos patalpoje, kurioje prie raЕЎomojo stalo ЕЎviesos rate sД—dД—jo Еѕmogysta ir kaЕѕkД… raЕЎД—.
– Ponas Bero siunčia dovaną jums, Kaviljono grafe.
Eleonora sustingo. Juk šito žmogaus ji ir ieško! Galbūt jis galės padėti. Jei tik ji gebėtų rišliai kalbėti…
Stojo tyla.
– Bero sakė, kad ji dar nepažįsta šio amato.
Tai išgirdusi, paslaptinga žmogysta pakilo. Jis buvo aukštas, šviesių plaukų, o veidas ne mažiau nei ištarti žodžiai išdavė atsargumą. Akys – tamsiai rudos.
– Apieškojote ją: jokių ginklų?
– Kuo kruopščiausiai, oui[1 - Taip (pranc.). (Čia ir toliau – vert. past.)].
Vienu judesiu jis nutraukД— antklodД™ ir pasodino EleonorД… ant lovos.
– Merde![2 - Mėšlas (pranc.).] – grafas šiurkščiai nusikeikė. – Jūs ją išrengėte?
– Juk suprantate, viską paruošėme jums. Sklando gandų, kad senokai turėjote moterį, o mano ponas įsitikinęs, jog susilaikymas kenksmingas ir bet kurį vyrą paverčia tūžmingu.
Д® EleonorД… paЕѕvelgД— tamsios akys, o ji net nepajД—gД— rasti jД—gЕі pasiprieЕЎinti.
– Kekšė, kiekvieną akimirką pasirengusi jus pamaloninti, mon Comte[3 - Mano grafe (pranc.).], bet jei šios dovanos nenorite, nusivesiu ją apačion…
– Ne, palik čia. – Šviesiaplaukis pakėlė ranką, šviesoje sublykčiojo sunkūs aukso žiedai, o nuo veido nenyko budrumo išraiška.
Eleonora pabandД— sumirksД—ti, jДЇ perspД—ti, aiЕЎkiai pasakyti, kad su ja taip elgtis negalima, bet praЕѕiopsojo tinkamД… akimirkД…, jis nusisuko ir ant veido uЕѕkrito plaukai.
GraЕѕus. Bent jau tiek paguodos. Eleonora uЕѕmerkД— akis ir mД—gino apie niekД… negalvoti.
Kristas Velingamas palaukД—, kol Bero pakalikas iЕЎД—jo, perД—jo per visД… kambarДЇ ir uЕѕstЕ«mД— tvirtus Д…Еѕuolinius durЕі sklД…sДЌius.
Jis niekada nepasitikД—jo spynomis, nes Еѕinojo, kad Еѕmogus, gerai nusimanantis,