PatikД—k man savo paslaptis
Carol Arens
Istorinis meilД—s romanas
ЕЅurnalistas Treisis Balentainas apsimeta kitu Еѕmogumi, kad atskleistЕі didЕѕiulДЇ korupcijos skandalД… PietЕі Dakotos ligoninД—je. Net ir sutikД™s seniai prarastД… mylimД…jД…, tokiД… graЕѕiД… ir paЕѕeidЕѕiamД…, jis negali prisipaЕѕinti, kas yra iЕЎ tikrЕіjЕі. BЕ«tЕі per daug rizikinga.
Liletei Preston drovusis bibliotekininkas Klarkas Klarklis atrodo keistai patrauklus… ir pažįstamas. Ar paslaptingos Klarko akys kažką slepia? Vis dėlto svetimos paslaptys neturėtų jos dominti, reikia saugoti savas – jei jos bus atskleistos gali sugriūti ne vienas gyvenimas.
Carol Arens
PatikД—k man savo paslaptis
Pirmas skyrius
Rivervokis, PietЕі Dakotos valstija
1897-ЕіjЕі lapkritis
IЕЎ lentinio tako iЕЎsikiЕЎД™s ЕЎipulys smigo kiaurai Treisio Balentaino kelnes. Jis keikД— savo daliД… ir pyko ant lemties. Kaip taip nutiko, kad lemiamД… gyvenimo akimirkД… teks pasitikti su rakЕЎtimi pasturgalyje?
Reikia pripaЕѕinti, paslydo jis ne netyДЌia, bet tikrai neketino pargriauti tos moters. TaДЌiau ji irgi krito paslika skersai jo prieЕЎais bilietЕі langelДЇ geleЕѕinkelio stotyje, o jos lagamino turinys pasklido aplinkui. Apatiniai ir bateliai, kaspinai ir segtukai gulД—jo ant tako, daugelis jЕі prispausti knygЕі, kuriomis neЕЎinas jis Д—jo.
IЕЎ po kelio iЕЎsitraukД™s sutraiЕЎkytus akinius, vyras jais pasibalnojo nosДЇ.
Net pro skilimo voratinkliu iЕЎvagotД… stiklД… jis atpaЕѕino tД… moterДЇ. Pro ЕЎeЕЎiolikos metЕі prisiminimЕі ir permainЕі Е«kanas atpaЕѕino savo vienintelД™, tikrД…jД… meilД™.
– Jūs!.. – moteris, regis, ieškojo bjauriausio žodžio savo žodyne.
– Stuobrys? – bandė padėti jis.
– Kvailys!
Kaltinimas neДЇskaudino; tuzinus sykiЕі ji Еѕaismingai vadino jДЇ daug blogesniais vardais. TaДЌiau tai nereiЕЎkД—, kad sieloje jis nesijuto suЕѕeistas.
Lileta GreisД— Preston ЕѕvelgД— jam tiesiai ДЇ akis neatpaЕѕindama, kas jis toks.
Jo fantazijose apie stebuklingД… jЕіdviejЕі susitikimД… jie vienas kitД… aplaistydavo aЕЎaromis ir nuberdavo buДЌiniais.
Jis prisiekД— mylД—ti jД… amЕѕinai ir tegu jДЇ skradЕѕiai, jeigu to nepadarД—. Jis brangino jos atminimД… nuo tada, kai jam sukako keturiolika, taДЌiau nД— antakio krustelД—jimas ar blakstienЕі virptelД—jimas neiЕЎdavД—, kad ji bЕ«tЕі jДЇ prisiminusi.
Teisybės dėlei reikia paklausti – o ko jis tikėjosi? Kai paskutinįkart matėsi, jis buvo ištįsęs ir nevikrus, o dabar – aukštas ir stambesnis. Metams bėgant jo šviesūs plaukai patamsėjo. Pastaruoju metu jis nešiojo trumpai kirptą tvarkingą barzdą. Tada težėlė persikų spalvos pūkeliai.
Jis visai nebepanaЕЎus ДЇ tД… berniokД…, koks tuomet buvo, o ji atrodД— visiЕЎkai tokia pati. IЕЎ raudonЕі garbanЕі, iЕЎraiЕЎkingЕі mД—lynЕі akiЕі ir mirksniu iЕЎ grimasos ДЇ ЕЎypsenД… galinДЌiЕі pasikeisti lЕ«pЕі bЕ«tЕі paЕѕinД™s jД…, net jeigu lemtis nebЕ«tЕі uЕѕkorusi tokio proto, kuris atsiminД— beveik viskД….
– Būkite malonus ir pasitraukite iš po manęs, pone?.. – ji klausiamai kilstelėjo antakį.
Tai aЕЎ, Treisis.
– Klarkas, – prisistatė jis suraukdamas kaktą ir dėl visa ko žagtelėjo.
– Pone Klarkai, jūsų…
– Tai yra, Klarklis. Ponas Klarkas Klarklis jūsų paslaugoms, panele.
– Pone Klarkai Klarkli, malonėkite ištraukti savo kelį iš mano turniūro.[1 - Turniūras – pagalvėlė suknelei išpūsti (čia ir toliau – vert. pastabos).]
– Jūsų?.. Ak, varge, meldžiu atleisti, – Treisis atsistojo ir ištiesė jai ranką, trokšdamas bent vieno prisilietimo, kad ir per odinę pirštinę.
Ji leidosi padedama pakilti ant kojЕі. Tada jis Д—mД— vaidinti klounД… ir pamД—gino sulyginti jos sijonus.
Prakeikimas, jis ir yra klounas, nereikia nД— vaidinti. Vykdydamas ЕЎiД… uЕѕduotДЇ galД—jo pasivadinti bet kokiu vardu, bet kam gi reikД—jo iЕЎsirinkti KlarkД… KlarklДЇ?!
Jeigu jam bЕ«tЕі bent prisisapnavД™, kad gali sutikti LiletД… Preston, bЕ«tЕі apsimetД™s teisininku arba kaubojumi. Bet kuo, tik ne senuoju Klarkliu, amЕѕinai viskД… painiojanДЌiu mokslingu bibliotekininku.