Kilnus pasiЕ«lymas
Elizabeth Rolls
Istorinis meilД—s romanas
Grafas Bleikharstas, artimųjų vadinamas tiesiog Maksu, nusprendžia susirasti tragiškai gyvenimą baigusio pulkininko, Vaterlo mūšyje išgelbėjusio jam gyvybę, dukterį ir įsitikinti, ar giminės tinkamai pasirūpino našlaite. O Veritė ne tik ujama, bet ir vadinama svetimu vardu. Maksas jos neatpažįsta. Vis dėlto mergina krinta jam į širdį. Grafas pasiūlo išeitį: tapusi jo meiluže ji būtų saugi ir aprūpinta. Tačiau išaiškėjusi tiesa viską apverčia aukštyn kojomis…
Elizabeth Rolls
Kilnus pasiЕ«lymas
Prologas
1817-ЕіjЕі ruduo
VeritД— prisiplojo prie tamsoje skendinДЌio dЕ«mtraukio ir pro judanДЌiД… lietaus uЕѕdangД… stebД—jo, kaip du vyrai, nekД… daugiau nei vos ДЇЕѕiЕ«rimi ЕЎeЕЎД—liai pliaupianДЌioje juodumoje, iЕЎ namelio ДЇ veЕѕimД… nuneЕЎД— siaubingД… naЕЎtД…. Tarp ienЕі stovintis arklys pabruko uodegД…, pradД—jo neramiai trypti ir suprunkЕЎtД—, mirties tvaikui pasiekus ЕЎnerves. Prie jo galvos stovintis berniukas kaЕѕkД… burbtelД—jo drebanДЌiu balsu ir aukЕЎДЌiau kilstelД—jo ЕѕibintД….
– Viens, du, trys… – pasigirdo dunkstelėjimas, vyrams staigiai įvertus kūną į vežimą.
Veritei suspaudД— ЕЎirdДЇ. O Dieve! Atsargiau.
– Gerai. Džeikai, ar viską paėmei?
– Aha… oi, palauk, o kur?.. – Džeikas įšoko į vežimą ir ėmė naršyti. – Jau, Bilai, radau.
– Ką?
– Maniau, pamiršom tą prakeiktą kuolą. Būtų negerai jį pamiršti. Pastorius tikrai supyktų, net neabejoju.
Pasigirdo piktas purkЕЎtavimas.
– Juk ne jam pačiam tenka tai atlikti. Ar ne? Ką gi, eime. Geriausia greičiau viską užbaigti.
– Aha. Ei, vyruti, paduok tą lempikę. Pats ropškis galan ir prigulk. Nesuk dėl to galvos. Siaubinga gėda. Bet nieko nepadarysi, reik paklusti įsakymams.
Įsakymams. Žibintas perėjo iš rankų į rankas ir vežimas nudardėjo tolyn, o ji pajuto, kaip sukilo šleikštulys. Išnirusi iš šešėlių nusekė pavymui – tokiu atstumu, kad nepamestų silpnos švieselės pliaupiančiame lietuje.
Kaimo gatvelД—s pabaigoje pasigirdД™s netikД—tas kanopЕі kaukЕЎД—jimas privertД— ieЕЎkoti priedangos baЕѕnyДЌios ЕЎventoriuje. Ji tepajД—gД— ДЇЕѕiЕ«rД—ti, kad prisiartinД™s raitelis buvo aukЕЎtas ir apsigaubД™s storu apsiaustu. Sukandusi kalenanДЌius dantis, kad neiЕЎsiduotЕі, VeritД— ДЇtemptai klausД—si, apie kД… raitelis kalbasi su vyrais. ЕЅodЕѕius nustelbД— smarkus lietus, taДЌiau Еѕemas balsas skambД—jo nepaЕѕДЇstamai. GreiДЌiausiai koks turtingasis atvykД—lis, ЕЎiandien kiek anksДЌiau apsistojД™s nakДЌiai smuklД—je.
VeritД— nurijo ДЇsiЕ«ДЌio kupinД… riksmД…, kai jojikas prisiderino prie lД—tos veЕѕimo eigos. Tai ne jo reikalas! TurbЕ«t tikisi iЕЎgirsti pritrenkianДЌiД… istorijД…, kad galД—tЕі papasakoti draugams. Apimta bejД—giЕЎko ДЇnirЕЎio ji sugniauЕѕД— kumЕЎДЌius. Turi neiЕЎsiduoti. Tikriausiai jis ilgai neuЕѕsibus. O tada ji galД—s padaryti tai, kД… reikia. NumirksД—jusi lietaus laЕЎus nuo akiЕі VeritД— iЕЎ kaimo nusekД— paskui veЕѕimД… ir raitelДЇ.
Lietus netruko permerkti nudrengtą apsiaustą, ir ją iki pat kaulų persmelkė šaltis. Veritė nevalingai suvirpėjo, bet tučtuojau apsimetė, kad tai – tik šaltis ir nėra ko bijoti.
Atkakliai vis kartojo šią litaniją mintyse. Nėra ko bijoti. Nėra nei meškų, nei vilkų. Vaiduoklių taip pat nėra. Nėra ko bijoti…
Be tamsos ir pačios baimės. Veritė dar niekada nebuvo išėjusi iš namų taip vėlai, maža to, vienui viena… Tu nesi viena. Priekyje vežimas… vis tiek niekas šiaip sau nesišlaistytų tokią naktį… Nuo šios minties Veritę nukrėtė šiurpas, bet ji prisivertė apie tai negalvoti… Nėra ko bijoti… tik kažkodėl neapleido pasibjaurėjimas pačia savimi.
VeЕѕimas pasiekД— kryЕѕkelД™. DrebД—dama iЕЎ nuovargio ir ЕЎalДЌio VeritД— prisiЕЎliejo prie gyvatvorД—s, pritЕ«pД— ant ЕЎlapios velД—nos, menkai jausdama kimbanДЌias ЕЎakas ir ledinio vandens srovelД™, varvanДЌiД… nugara Еѕemyn. VirpanДЌia ranka nusibraukД— atgal purvinus permirkusius plaukus ir kyЕЎtelД—jo nosДЇ iЕЎ slД—