GraЕѕuolД— ir pabaisa

Emily May

Istorinis meilД—s romanas

Majoras Nikolas Reinoldsas iЕЎ Vaterlo mЕ«ЕЎio grДЇЕѕta kaip didvyris. TaДЌiau suЕѕalotu veidu. Kadaise buvД™s valiЕ«kiЕЎkas, puikiЕі manierЕі vyras galД—jo rinktis bet kuriД… graЕѕuolД™, o dabar aukЕЎtuomenД—s durys jam uЕѕsitrenkia.

Ledi Izabela Noks baiminasi Nikolą supančių negailestingų gandų, tačiau kartu šis vyras ją nepaprastai intriguoja. Jos veidą jis priverčia parausti, o širdį… suliepsnoti.

Keletas slaptų bučinių, ir gražuolė supranta pametusi galvą dėl garsiausio aukštuomenės džentelmeno…

EMILY MAY

GraЕѕuolД— ir pabaisa

Pirmas skyrius

– Čia garbingi namai. Ne tokioms kaip tu.

Ledi Izabela Noks, Midleburio hercogo sesuo, sustojo nenusimovusi pirЕЎtinaiДЌiЕі. PaЕѕvelgД— ДЇ savo ЕЎunДЇ. Rufas pakД—lД— galvД… ir ДЇsistebeilijo ДЇ jД… skirtingЕі spalvЕі akimis. Jis vizgino uodegД…, braukД— ja per purvinus pasivaikЕЎДЌiojimЕі kostiumo kraЕЎtus.

– Maldauju manęs neišvaryti.

PraЕЎytoja buvo apsiaЕЎarojusi, jauna ir gerai iЕЎauklД—ta.

– Tave priims Statinėje, – iš alinės nuaidėjo šeimininkės balsas – abejingas ir šaltas.

– Ak, bet prašau… – mergaitės maldavimą nutraukė verksmas.

Izabela pirЕЎtas po pirЕЎto nusimovД— oЕѕiuko odos pirЕЎtinaitД™. ЕЅvilgtelД—jo pro praviras duris ДЇ alinД™, laiptus, kuriЕі virЕЎuje jos laukД— labai patogus asmeninis kambarys.

Smalsumas – nuodėmė, – tarė ji sau.

UЕѕ nugaros iЕЎgirdo energingus Еѕingsnius: tarnaitД— PatridЕѕД—.

– Gaivus oras, – suskleisdama skėtį burbtelėjo Patridžė. – Klanai ir balos, ir kaimo nuobodos…

Izabela pakД—lД— pirЕЎtД….

– Patylėk akimirką, Patridže.

– Maldauju jūsų, prašau…

MergaitД—s balsas priminД— jos dukterД—ДЌiД… FelisitД™, tad Izabela pasiryЕѕo. ЕЅengД— prie alinД—s durЕі. Rufas sekД— iЕЎ paskos, nagai skrebД—jo ДЇ grindЕі plokЕЎtes.

– Bus juokinga, jei leisiu jums apsistoti čia, kur gyvena ledi…

Izabela palietД— duris. Е ios atsidarД—. Ji apЕѕvelgД— alinД™: Еѕemas lubas su sijomis, didelДЇ ЕѕidinДЇ, ЕЎeimininkД™ su balta prikyЕЎte ir naЕЎlД—s kepure ir mergaitД™, graЕѕiД… ir apsiaЕЎarojusiД…, su lagaminu prie kojЕі.

Е eimininkД—, apkЕ«ni ir iЕЎkrakmolyta, atsikД—lД— ir nuolankiai nusilenkД—.

– Jūsų malonybe.

– Ponia Botam.

Izabela paЕѕvelgД— ДЇ mergaitД™. Taip, labai panaЕЎi ДЇ FelisitД™. TamsЕ«s plaukai, liekna, tik kД… iЕЎ mokyklos suolo.

– Netyčia nugirdau. Maldauju, neišvarykite šio vaikelio į gatvę, tegu lieka mano sąskaita.

Е eimininkД— iЕЎsitiesД—. Ji buvo apvaliais skruostais, sveikos iЕЎvaizdos ir doromis akimis.

– Statinė jai puikiai tiks.

Izabela paЕѕvelgД— ДЇ mergaitД—s drabuЕѕius. ЕЅalias pamuЕЎtas apsiaustД—lis, ЕЎiaudinД— skrybД—laitД—, perriЕЎta kaspinu, muslino suknelД— buvo ЕЎvarЕ«s ir paprasti, bet gerai pasiЕ«ti.

– Nejaugi?

Ji kalbД—jo ЕЎvelniai, bet ponios Botam skruostai dar smarkiau paraudonavo.

MergaitД— tЕ«ptelД—jo.

– Ponia, būkite maloni, nenoriu apsistoti Statinėje.

– Nemanau. – Mergaitės tariamos balsės ar reveransas čia niekuo dėti. – Kur tavo tarnaitė?

MergaitД— iЕЎraudo.

– Neturiu tarnaitės, ponia.

– Aš vadovauju garbingai įstaigai… – pradėjo ponia Botam.

– Būtent. – Izabela nusimovė antrą pirštinę. – Kaip tik todėl šitas vaikas turi čia apsistoti.

PraЕЎytoja dД—kinga paЕѕvelgД— ДЇ jД….

– Deja, neturiu tinkamų patalpų, jūsų malonybe, – veidmainiškai mandagiai nusišypsojo šeimininkė.

– Itin sunku patikėti, – netekdama kantrybės atsakė Izabela.

– Nieko, kas atitiktų jaunos panelės poreikius.

MergaitД— nuraudo.

– Kambario negaliu sau leisti, – sukuždėjo. – Pamaniau, kad galėčiau miegoti tarnų kambaryje, bet…

– Nei tarnaitės, nei pinigų? – Izabela pažvelgė į ją. – Tikrai pakliuvai į bėdą, ar ne, mieloji?

IЕЎ mergaitД—s akiЕі pasruvo aЕЎaros.

– Gali miegoti mano tarnaitės kambaryje, – pasakė Izabela.

Ji girdД—jo, kaip uЕѕ nugaros suЕЎnarpЕЎtД— PatridЕѕД—, bet nekreipД