Atpirkimas
Sarah Mallory
Istorinis meilД—s romanasMaiЕЎtingieji Arandeilai #4
"Keturių knygų serija „Maištingieji Arandeilai“. Ketvirta knyga.
„Aš sugrįšiu įrodyti savo nekaltumą…“
PrieЕЎ deЕЎimt metЕі Volfgangas Arandeilas buvo rastas stovintis prie mirusios Еѕmonos kЕ«no. Jis buvo priverstas bД—gti ir ilgai gyveno slapstydamasis. Dabar, netikД—tai suЕѕinojД™s, kad turi vaikД…, Volfgangas pasiryЕѕД™s sugrДЇЕѕti ir ДЇrodyti savo nekaltumД….
Pastoriaus dukrД… GreisД™ Dankomb suintriguoja paslaptingas nepaЕѕДЇstamasis, kuris vienД… naktДЇ pasibeldЕѕia ДЇ duris ieЕЎkodamas prieglobsДЌio. Akivaizdu, kad Volfas turi daug kД… slД—pti, bet ЕЎis vyras traukia GreisД™ kaip niekas kitas. Nepaisydama jokiЕі pasekmiЕі mergina yra pasiruoЕЎusi apginti ЕЎДЇ visuomenД—s atstumtД… vyrД…!
Sarah Mallory
Atpirkimas
~1~
1804 metЕі kovas
ApЕЎerkЕЎnijД™s Arandeilo kaimelis skendД—jo mД—nesienoje. Niekas nejudД—jo, daugelis langЕі buvo tamsЕ«s, langinД—s uЕѕdarytos. IЕЎskyrus namД… prie baЕѕnyДЌios. Tvirto kvadratinio pastato pirmo aukЕЎto languose ЕЎalia durЕі degД— ryЕЎki ЕЎviesa. Tai buvo vietinio pastoriaus Tito Dankombo namai, kurie ЕѕadД—jo prieglobstДЇ bet kuriai vargstanДЌiai sielai.
Kaip visada, – galvojo vyras, lipdamas laiptais prie paradinių durų. Visai kaip prieš dešimtį metų, kai jojo per kaimą lyg paties velnio genamas. Tuomet nesustojo. Dabar buvo vyresnis, išmintingesnis ir jam reikėjo pagalbos.
– Norėčiau pasikalbėti su pastoriumi.
Tarnas dirstelД—jo ДЇ laukД…, bet nepaЕѕДЇstamasis stovД—jo nuleidД™s galvД…, ir platus skrybД—lД—s kraЕЎtas metД— ЕЎeЕЎД—lДЇ ant veido.
– Apie ką turėčiau pranešti?
– Pasakykite, kad atėjo pavargęs klajūnas. Vargšas paklydėlis, kuriam reikia pagalbos.
Tarnas dvejojo.
– Ne, jau vėlu, – pagaliau pasakė. – Grįžkite rytoj iš ryto.
Jis pabandД— uЕѕdaryti duris, bet nepaЕѕДЇstamasis ant slenksДЌio uЕѕdД—jo kojД… purvinu batu.
– Šeimininkas mane atpažins, – nenusileido jis. – Maldauju, nuveskite mane pas jį.
Senukas pasidavД— ir nuД—jo pasikalbД—ti su pastoriumi, o nepaЕѕДЇstamД…jДЇ paliko laukti koridoriuje. IЕЎ kabineto pasigirdo ramus, gerai paЕѕДЇstamas balsas. Keleiviui ДЇД—jus ДЇ vidЕі pagyvenД™s dЕѕentelmenas pakilo nuo stalo, nukrauto dokumentais bei knygomis. NepaЕѕДЇstamasis praД—jo pro senД…jДЇ tarnД…, ir kai jo veidД… galД—jo matyti tik pastorius, iЕЎsitiesД— ir nusiД—mД— skrybД—lД™.
– Gero jums vakaro, pone Dankombai.
Pastoriaus akys iЕЎsiplД—tД—, taДЌiau balso tonas nepasikeitД—.
– Sveikas atvykęs, mano sūnau. Treskotai, atnešk mūsų svečiui vyno. – Tik tarnui išėjus ir uždarius duris senukas pastorius leido sau nusišypsoti. – Palaiminta mano siela. Pone Volfgangai Arandeilai! Pagaliau pas mus sugrįžote.
Volfgangas lengviau atsikvД—pД—.
– Jūsų paslaugoms, pone. Džiaugiuosi, kad mane prisimenate… kad nepasikeičiau neatpažįstamai.
Pastorius tik ranka numojo.
– Esate truputį vyresnis ir rūpesčių prislėgtas, jei galėčiau taip pasakyti, tačiau būčiau bet kur jus atpažinęs. Sėskitės, mano vaike, sėskitės. – Jis pamojo į krėslą. – Nieko neklausinėsiu, kol atneš vyno, o tada galėsime pasikalbėti netrukdomi.
– Dėkoju. Turiu jus perspėti, sere, kad už mano galvą tebėra nustatytas atlygis. Kai jūsų tarnas atidarė duris, išsigandau, kad gali mane atpažinti.
– Treskoto akys labai nusilpo, bet sutemus jis vis tiek nori pats atidaryti duris, neleidžia savo žmonai. Net jei jus prisimena, Treskotas labai diskretiškas. To mano tarnai metams bėgant gerai išmoksta. – Pastorius nutilo, nes jų apkalbamas asmuo grįžo nešinas padėklu. – Na štai. Dėkoju, Treskotai. Bet kaip čia yra, kad neatnešei pyrago? Net duonos riekelės?
– Ponia Treskot jau atsigulusi, šeimininke.
Ponas Dankombas atrodД— nustebД™s.
– Devintą valandą?
– Ji vėl blogai jaučiasi, sere.
– Maldauju, nesivarginkite dėl manęs, – įsiterpė Volfgangas. – Man užteks ir taurės vyno. – Kai jiedu liko vieni, ramiai pridūrė: –