Olivija ir turtingasis australas
Margaret Way
BalforЕі ЕЎeimos paveldД—tojos #8SvajoniЕі romanai
Aštuonių knygų serija „Balforų šeimos paveldėtojos“. Aštunta knyga.
Vos nebūdingas Olivijos poelgis pateko į pirmuosius laikraščių puslapius, ją suskubo išsiųsti kuo toliau nuo namų. Gležnoji Anglijos rožė dirbs Klintui Makalpainui – galvijų karaliui, tokiam pat laukiniam kaip neprijaukintų jo žirgų kaimenė. Tačiau labiausiai ją pribloškia Klinto pareiškimas, kad ji visais atžvilgiais priklausoma nuo jo.
Naujasis jos savininkas pasiryžęs pralaužti tą manieringą Olivijos išorę… Spiginant karštai Australijos saulei, jis išties su malonumu lėtai atsegs visas jos suknelės sagutes.
Margaret Way
Olivija ir turtingasis australas
PROLOGAS
Priimu iЕЎЕЎЕ«kДЇ! ЕЅinoma, priimu! Niekas kitas taip kaip iЕЎЕЎЕ«kiai neparodydavo geriausiЕі jos savybiЕі. Bet kartu apД—mД— su niekuo nesupainiojama panika, baimД—, kad atsidurs nepaЕѕДЇstamoje ЕЎalyje, kur galД—tЕі bЕ«ti daug nelaimingesnД— nei dabar.
Juk ne veltui esi Balfor, mergyt!
Ji dažnai kalbėdavosi su savimi – jau nuo pat mažumės. Pradėjo maždaug septynerių, kai pasidarė sunku gauti dėmesio. Bet užaugo drąsi (manė, kad šis žodis nėra per stiprus) ir gebanti prisitaikyti. Tik šiomis dienomis savivertė gerokai susvyravo, nors to niekam ir nepasakojo. Arba pačiu laiku liaudavosi.
Ji visada atlikdavo savo pareigas, nenukrypdavo nuo vertybių, kurias laikė labai aukštomis, tiek teoriškai, tiek praktiškai. Dabar iškilo vienintelė bėda, ji prarado savo kelrodę žvaigždę – tikėjimą savimi, sugebėjimą, kuriuo taip didžiavosi, išlikti rami ir susivaldžiusi. Išmoko to sunkiuoju keliu, pakeitusi motiną savo seserims. Deja, dabar šis gebėjimas ją paliko ir užliejo visiška neviltis. Ji, visada pasielgdavusi teisingai, visai pasimetė. Ir tai velniškai skaudino!
– Olivija, gerasis Dieve! – jos tėvas, britų milijardierius Oskaras Balforas, nudiegęs ją plieninėmis mėlynomis akimis iš nuostabos atšlijo. – Kaip galėjai? Tiesiog sunku patikėti, kad iš visų žmonių būtent tu mane nuvylei.
Ir, Еѕinoma, slepiamas pyktis sprogo. Pakelti tokiД… kritikД… po tiek metЕі, kai darД— viskД…, kad tik jam ДЇtiktЕі, buvo nelengva.
Tik barnis nebuvo vien baisus sapnas. Jis iЕЎ tiesЕі ДЇvyko BalforЕі labdaros pokylyje, kurДЇ jЕі giminД— rengД— jau visД… ЕЎimtД… metЕі.
– Balforų pokylis virto privalomu visuomenės elitui įvykiu, – taip sakydavo senelė Edvina Balfor, pati tikriausia aukštuomenės snobė. – Tas pats lyg kvietimas į rūmus.
Olivijai knietėjo atsakyti, kad mielai vietoj Balforų pokylio rinktųsi kvietimą į rūmus, bet geriau pagalvojusi nutylėjo. Šiaip ar taip pokylis – ypač šimtasis – nebuvo vieta, kur bet koks sveiko proto žmogus galėtų susipešti. Bet būtent taip lemtingąją naktį pasielgė ji su savo dvyne seserimi Bela.
– Ir eik po velnių! – atžariai rėžė Bela, skaudžiai plekštelėjusi jai per skruostą.
Paskui ДЇsivyravusi tyla tiesiog spengД—. Iki tol Bela nebuvo jai trenkusi, bet dabar ЕЎis netikД—tas atsitikimas ДЇsirД—ЕѕД— joms abiem ДЇ atmintДЇ, gali bЕ«ti, kad amЕѕiams. Toks rimtas etiketo paЕѕeidimas buvo itin retas. Е eimos iЕЎdavystД— netoleruojama. VienintelД— lengvinanti aplinkybД— buvo ta, kad tiek ji, tiek Bela norД—jo gero. Jos pykosi dД—l mylimos sesers Zojos likimo ir ateities.
VargЕЎД— Zoja!
Tad štai jos pokylių pokylyje, apsivilkusios puošniomis suknelėmis ir pasidabinusios įspūdingais iš kartos į kartą perduodamais papuošalais – tik Bela mėgo būti kitokia, drąsesnė, puošdavosi avangardiniais, blizgučių nusėtais drabužiais. Ji, Olivija – protingoji, praktiškoji, gal net šventeiva, vyriausioji iš „Balforų mergaičių“ – buvo tikra priešingybė karštligiškai, spinduliuojančiai Belai, kuri, galima sakyti, turėjo kilnesnę širdį. Daugiau to neigti Olivija nepajėgė.
Atvertusi visas kortas, ji suvokД—, ka