BuvД™s bЕ«simas
Josie Metcalfe
Balzamas
"Nutraukite vestuves!..
Skubios pagalbos skyriaus gydytoja Olivija dvejus metus gedėjo žuvusio vyro. Vis dėlto širdies kertelėje ji puoselėjo viltį, kad jis tebėra gyvas. Ir štai vieną dieną sau už nugaros išgirdo gerai pažįstamą kimų balsą, prašantį nutraukti vestuves. Atsisukus Olivijos širdis pasileido šuoliais: Gregoris – jos gyvenimo meilė!
Nors ir praradД™s gebД—jimД… vaikЕЎДЌioti, suvargusiu veidu, kariuomenД—s gydytojas Gregoris liko toks pat neДЇveikiamai patrauklus. Bet ar jis tebemyli OlivijД…?.. O gal sugrДЇЕѕo tik atsisveikinti?"
Josie Metcalfe
BuvД™s bЕ«simas
Prologas
– Ačiū, – mestelėjo Gregoras durininkui, kuris palaikė jam atdaras sunkias duris, tačiau per pašėlusį širdies plakimą vos girdėjo savo žodžius. Baisiai bijojo, kad atvažiavo per vėlai, nenurimo net dabar, kai akys apsiprato su bažnyčios prietema, nutilo pažįstama vargonų muzika ir jis išgirdo skardų kunigo balsą, aidintį virš poros, stovinčios prie altoriaus, galvų.
– Mylimieji…
Kunigo kreipimasis užgožė šnabždesių ūžimą – visi parapijiečiai susikaupė klausytis laiko nušlifuotų žodžių.
– Mes susirinkome…
Šį kartą glaudžiose klauptų eilėse turbūt susirinko jie visi, – pamanė Gregoras ir kreivai šyptelėjo. Vienoje pusėje – rinktinė jos Meningtonų-Forbų dėdžių, tetų ir pusbrolių draugija. Visi išpuikę, kaip, matyt, ir dera turint mėlyno kraujo. Jaunikio pusė tikriausiai irgi grūste prigrūsta apsirijusių senųjų turčių palikuonių su dar senesniais titulais, ilgomis dailiomis nosimis ir taisyklingais žandikauliais.
TaДЌiau Gregoras ДЇ juos net neЕѕvilgtelД—jo.
Vienintelis žmogus, į kurį smigo jo akys – moteris liekna figūra. Vilkėdama subtilia dramblio kaulo spalvos suknele, ji atrodė beveik nereali tarsi kiaulpienės pūkelis… tolimas šešėlis linksmos, patrauklios moters, kurią jis kažkada pažinojo.
Net iš tolo Gregoras matė, kaip smarkiai ji pasikeitė – realybėje skirtumas dar akivaizdesnis nei meniškame studijoje fotografuotame portrete, kurį jis matė šį rytą, bet ar pokyčiai tik kūniški? Ar liko kas nors iš pavydžios, aistringos moters, kurią jis kadaise pažinojo?
– …yra kokių nors priežasčių, dėl kurių jie negalėtų tuoktis, tegu kalba dabar arba nutyla amžiams.
ЕЅodЕѕiai buvo iЕЎtarti nesД…moningai: iЕЎЕЎЕ«kis, metamas per kiekvienas panaЕЎias apeigas, nД— nesitikint, jog kas nors atsistos ir atsilieps.
Na, niekas neatsistos ir ЕЎДЇ kartД…, bet tik todД—l, kad be kitЕі pagalbos jis nepajД—gia iЕЎlipti iЕЎ invalido veЕѕimД—lio. TaДЌiau tai dar nereiЕЎkia, jog nutylД—s. Nebuvo iЕЎ ko rinktis, tad Gregoras giliai ДЇkvД—pД—.
– Šios apeigos negali tęstis, – pareiškė jis ir pats nustebo, kaip garsiai nuaidėjo balsas skliautuose – lyg būtų šaukęs.
O gal tikrai suЕЎuko. Sunku tiksliai pasakyti, kai apД—mД™s toks nerimas. Jis tik jautД—, kad ЕЎirdis plaka kaip paЕЎД—lusi, kЕ«nas dreba belaukiant, kas bus toliau, o akys nД— akimirkos nepaleidЕѕia lieknos figЕ«ros, stovinДЌios altoriaus laipteliЕі apaДЌioje.
Susirinkusiųjų reakcija priminė jam kadaise matytą sujudintų bičių avilį, bet, žinoma, šios bitės labai aristokratiškos – jos tik aikčioja ir dėbčioja įsibrovėlio pusėn, jų murmėjimas ir bambėjimas tuojau nuščiuvo griežtai prabilus kunigui:
– Dėl kokių priežasčių turėčiau nutraukti apeigas?
Gregoras žiūrėjo į liekną nugarą, kuri staiga įsitempė – moteris atpažino jo balsą.
Gaila, jog viskas iЕЎД—jo bЕ«tent taip. Tikra sД—kmД—, kad ЕЎДЇryt jam ДЇ rankas pateko tas Еѕurnalo straipsnis, o juk galД—jo likti nesuЕѕinojД™s, kas vyksta, ir paskui jau bЕ«tЕі buvД™ per vД—lu. Akivaizdu, geriau bЕ«tЕі buvД™ susisiekti su ja anksДЌiau, tada ji nebЕ«tЕі pakliuvusi ДЇ tokiД… kebliД… situacijД….
Tačiau yra taip, kaip yra – jis sėdi čia, akys raibsta nuo spalvų vaivorykštės saulės spinduliams liejantis pro vitražą ant elegantiškos suknelės sijono.
Tada j