MeilД™ dovanojД™s pasiЕ«lymas
Amy Andrews
KaramelД—
Kai milijoną pasiūlo moteris…
Garsi manekenė Eiva Keli labiau pratusi prie prabangių jachtų nei baržų, plaukiojančių Londono kanalais. Tačiau jai beviltiškai reikia pasislėpti nuo paparacų, o gražuolio Bleiko Volkerio laivelis gali tapti puikia užuovėja. Juk mąslus buvęs kareivis ketina ją saugoti…
Ne, neketina. Išpuikusi gražuolė Eiva tikrai ne tas žmogus, kurį Bleikas norėtų įsileisti į savo asmeninę erdvę – ji per daug gundanti! Tačiau jo labdaros fondas žlunga, o mergina jam siūlo milijoną svarų. Kas galėtų atsisakyti? O kai Eiva taip arti, kad gali paliesti, kas pajėgtų suvaldyti rankas?! Per šias Kalėdas ant kortos bus pastatyti ne tik pinigai…
AMY ANDREWS
MeilД™ dovanojД™s pasiЕ«lymas
Pirmas skyrius
Prieš trejus metus vienos tamsiausių karo zonų pakelėje įvykęs sprogimas sukėlė Bleikui Volkeriui itin aštrų pražūties jausmą. Šiandien ta pražūtis atlėkė merginos su pritrenkiančiomis kojomis ir kiaušinius draskančiu įžūlumu pavidalu – ji tikrai sugadins paskutinę darbo dieną.
Eiva Keli – viena gražiausių pasaulio moterų, pakeitusi termino primadona apibrėžimą. Dirbti jai – keistas košmaras.
– Bleikai!
Išgirdęs klasišką Oksfordo akcentą Bleikas giliai įkvėpė. Jis įsivaizdavo esąs laimingoje vietelėje, kurią patarė susirasti armijos psichologė – šią akimirką laiminga atrodė bet kokia vieta, tik ne ši.
PaskutinД— diena, vaikine, susiimk.
– Eiva, – atsiliepė, kai mergina sustojo prie iš klevo medienos pagamintos nuostabios virtuvės salos, kur Bleikas buvo įnikęs į dokumentus. Stalviršį jis pats nugludino iki stiklo lygumo. – Kas nors atsitiko?
– Galima ir taip sakyti, – sunėrusi rankas ir piktai dėbčiodama atrėžė Eiva.
Bleikas nenuleido akių, sunertos rankos paryškino jos įdegusią iškirptę. Nors ir taip galėjai gėrėtis kiek tinkamas – pro ploną kaip voratinklis laisvai krintantį skudurėlį, dvokiantį kokio nors dizainerio etikete, kiaurai persišvietė mažutėlis raudonas bikinis.
Vyras negalvojo, ar labai ji drД—gna su tuo bikiniu. Nei apie vandens laЕЎelius, varvanДЌius nuo uЕѕ nugaros nubrauktЕі plaukЕі elegantiЕЎku kaklu prie ryЕЎkiЕі raktikauliЕі, o tada dar pieДЌiau.
Bleikas neЕѕiЕ«rД—jo.
Bleikas buvo patenkintas gyvenimu. Jis stiprus ir sveikas – seniai toks nesijautė. Galų gale saugus. Turėjo kryptį, tikslą.
Vos pakД—lД™s ragelДЇ galД—jo kasnakt mД—gautis viena iЕЎ kokio tuzino moterЕі. Jokio reikalo ЕЎaudyti akimis ДЇ tД…, besistaipanДЌiД… prieЕЎais.
Ji – gyva bėda – jau smarkiai įkyrėjo.
Vyras verčiau mąstė apie mėnesio trukmės atostogas, kurios prasidės rytoj – nebereikės kaupti drąsos, kad atlaikytų paparacų minią, jokių dvylikos valandų darbo dienų, o svarbiausia – jokių primadonų.
– Ar galiu kuo nors padėti?
– Taip, – atsakė ji ir užrietusi smakrą metė žvilgsnį, prie kurio Bleikas per keletą mėnesių priprato. – Gal paprašytum besiseilėjančio savo pameistrio, – bedė pirštu į apkalbamą vyrą, – susikišti akis atgal į galvą ir galvoti apie darbą. Mano draugės čia ne tam susirinko, kad jis vėpsotų. Jos mano name, toli nuo užgauliojimų.
Bleikas paЕѕvelgД— ДЇ tris merginas, iЕЎdykaujanДЌias baseine stiklinД—mis sienomis ЕЎalia ДЇspЕ«dingo atviro vidinio kiemo. AukЕЎtos ДЇdegusios graЕѕuolД—s. Eivos draugД—s, turbЕ«t irgi manekenД—s. Vos dvylika menkЕі trikampД—liЕі saugojo, kad nebЕ«tЕі nuogutД—lД—s.
Jis dirstelėjo į Dagį, vaikinas montavo sudėtingą apšvietimo sistemą prie stiklo ir metalo laiptų konstrukcijos kieme – jie vedė iš vidinio kiemo į pakylą degintis saulėje. Eiva teisi: beveik liežuvį iškišęs. Tik Bleikas jo nekaltino. Toks darbas – kiekvieno naujoko svajonė. Džiūgauja lyg vaikas saldainių krautuvėlėje.
Pro atvirД… stiklinДЇ stogД… ДЇ kiemД… plЕ«do saulД—s spinduliai, atsispindД—jo nuo balt