MeilД— per KalД—das
Jessica Gilmore
SvajoniЕі romanai
Ar geriausia draugД— per KalД—das taps nuotaka?
SД—kmД—s lydimam architektui Aleksui FicdЕѕeraldui reikia interjero dizainerД—s, kuri priblokЕЎtЕі jo svarbiausiД… klientД™. Kas labiau tiktЕі ЕЎiam darbui, jei ne geriausia jo draugД— Flora Bakingam?
Aleksas labiau už viską savo gyvenime vertina Florą. Vyrui, kuris nebendrauja su savo šeima, ji yra tarsi šviesos spindulėlis. Tačiau vienas nepamirštamas bučinys pažadina jausmus, kuriuos Aleksas slėpė jau daugelį metų… Dabar Aleksas turi apsispręsti – atsitraukti ir išsaugoti draugystę ar viskuo rizikuoti ir priklaupus ant vieno kelio tikėtis, kad pagaliau taps laimingas.
Jessica Gilmore
MeilД— per KalД—das
1
– Man taurę baltojo vyno. Didelę. – Flora klestelėjo ant žemos odinės kėdės ir palinkusi į priekį kelis kartus trinktelėjo galvą į nutrintą ąžuolinį stalą. Tada atsitiesė ir sudribo kėdėje. – Prašau, – pridūrė pastebėjusi, kad Alekso akys pašaipiai blykstelėjo.
– Prasta diena? – Aleksas iškėlė ranką ir padavėjas grakščiai atskubėjo prie jų stalelio pro besibūriuojančius iš kalėdinių vakarėlių pasprukusius biuro darbuotojus ir penktadienio vakarą išgerti susiruošusius žmones. Aleksas su Flora buvo įsitaisę tolimiausiame kampe, kiek įmanoma toliau nuo prieškalėdinio šurmulio. Flora galėjo ir visą valandą moti padavėjui – vis tiek nekreiptų į ją dėmesio. Aleksas turėjo talentą vos kilstelėjęs antakį sulaukti reikiamos paslaugos: susistabdyti taksi, pasikviesti padavėjus, gauti geresnes skrydžio sąlygas. Taip neteisinga.
Kuo Aleksas taip traukia žmones, ypač moteris? Netvarkingos jo garbanos buvo greičiau rusvos nei rudos, akys – nei žalios, nei pilkos, o strazdanos dosniai puošė kreivoką nosį. Tačiau visa tai kartu sudėjus Aleksą darė itin patrauklų.
TurbЕ«t Aleksui buvo nepaЕЎykЕЎtД—ta stebuklingЕі dovanЕі. O Floros fД—ja krikЕЎtamotД— greiДЌiausiai sirgo gripu tД… dienД…, kai dalijo dovanas. Flora nekantriai laukД—, kol Aleksas uЕѕsakys gД—rimus, kad galД—tЕі iЕЎkloti liЕ«dnД… savo istorijД…. Juk gД—da, kai apie jД… papasakoji, sumaЕѕД—ja, tiesa?
Pagaliau padavД—jas pasiЕЎalino ir Flora galД—jo pradД—ti.
– Blogą dieną dar ištverčiau, bet visa savaitė siaubinga. Gal mane tikrai kas prakeikė. Pirmadienį šventėme biuro administratorės gimtadienį ir ji vaišino spurgomis. Kąsdama spurgą apsitaškiau. Pačiame palaidinės priekyje švietė aviečių džemo dėmė. Žinoma, tai buvo mano geriausia balta šilkinė palaidinė, – karčiai pridūrė ji.
– Vargšė Flora. – Aleksas smagiai nusišypsojo ir Flora nuožmiai jį nužvelgė. Aleksas tebevilkėjo darbinį kostiumą, bet vis tiek atrodė žvalus. Taip, jis tikrai gavo stebuklingų dovanų, kurios vyrui nėra tokios vertingos kaip moteriai. Nors šiandien šilta žalios vilnos suknelė buvo be dėmių, Flora jautėsi kaip visada po darbo – kiek susitaršiusi ir pavargusi. Greičiausiai tai buvo matyti ir į ją pažvelgus…
– O vakar išėjau iš darbo sijoną susikišusi į kelnaites. Ne, nesijuok, – ji ištiesė ranką ir bakstelėjo Aleksui, pirštais pajusdama tvirtą krūtinę. – Bent kokias penkias minutes to nesupratau… – Tai blogiausia dalis. Susigėdusios Floros balsas pritilo. – Tos kelnaitės nė nebuvo dailios. Visa laimė, kad bent mūvėjau penkiolikos denų pėdkelnes.
Aleksas sunkiai iЕЎlaikД— rimtД… veido iЕЎraiЕЎkД….
– Gal niekas nepastebėjo. Dabar žiema, juk vilkėjai paltą?
– Striukę. Trumpą striukę. Ir, sprendžiant iš prunkštimo, visas Holborno rajonas pastebėjo. Bet net ir tai buvo geriau už… – Flora staiga nutilo ir paslėpė veidą delnuose. Raudonavo iš gėdos prisiminusi vos prieš valandą patirtą siaubą.
– Geriau už ką? – Aleksas atsilošė ir šypsojosi, kol padavėjas su apskritu sidabriniu padėklu statė bokalą alaus prieš jį ir taurę vyno priešais Florą. Ji pakėlė taurę, dėkinga nugėrė taip lauktą gurkšnį, šaltas a