Ar jai pavyks?
Christy McKellen
SvajoniЕі romanai
AsmeninД— padД—jД—ja Kara Vinston nusprendЕѕia sprukti iЕЎ darbo, kuris jai virto tikru pragaru. Ji trokЕЎta pradД—ti dirbti su Maksu Fajerbrasu. Tiesa, Еѕengdama ДЇ iЕЎtaigingus namus savo bЕ«simo boso namus Londone, ji nД— neДЇtaria, kad drauge braunasi ir ДЇ jo praeitДЇ.
Maksas mano, kad nebeturi savyje nė lašelio meilės, kuria galėtų pasidalyti. Vis dėlto šilta Karos šypsena priverčia jo širdį virptelėti ir susimąstyti apie ilgai ir laimingai… kartu su panele Vinston.
IЕЎ anglЕі kalbos vertД— Jurgita SajeviДЌienД—.
Christy McKellen
Ar jai pavyks?
1
Kara Vinston skalЕ«no laiptais pasiekД— juodas tviskanДЌias namo duris PietЕі Kensingtone slopindama ypatingos pastato elegancijos keliamД… pagarbiД… baimД™. BЕ«dama jauna, naivi, taДЌiau degdama viltimi ji svajojo bЕ«tent apie tokДЇ bЕ«stД…. Jos svajose keturiЕі aukЕЎtЕі Viktorijos laikЕі namuose siautД— laimingi vaikai, kuriuos juodu su graЕѕuoliu vyru auklД—tЕі su begaline meile, taДЌiau grieЕѕtai. Vakare, suguldД™ maЕѕuosius padЕ«kД—lius ДЇ lovas, abu kvatotЕіsi iki valios.
Kiekviename kambaryje bЕ«tЕі pamerkta skintЕі gД—liЕі puokЕЎtД—, o pro didЕѕiulius vitraЕѕinius langus sklistЕі ЕЎviesa ir Еѕaismingai tviskД—tЕі ant skoningЕі baldЕі.
Deja, realybė kiek kitokia – Kara gyvena apleistame vieno kambario butelyje Islingtone, tūkstančius mylių nutolusiame nuo šių dieviškų rūmų. Tiesą sakant, jeigu šiandien nepasiseks, net ir tas varganas butas netrukus gali būti nebe jos. Triguba espreso kavos porcija, kurią šįryt išgėrė, teliuškavo skrandyje, o ji niekaip nesiliovė svarsčiusi, kad vieta, kurią šešerius metus vadino namais, slysta iš rankų dėl perdėto šeimininko godumo. Jeigu skubiai nesusiras kito darbo, nunarinusi galvą sliūkins atgal į Kornvalį, į laiko pamirštą kaimą, ir prašysis būti priimama tėvų į mažulytį kambarį drauge su šunimis, kol atsistos ant kojų.
Žinoma, ji nuoširdžiai mylėjo tėvus, bet vien pagalvojus, kad tektų vėl stumdytis alkūnėmis nedidelėje erdvėje, krėtė šiurpas. Jie taip apsidžiaugė, kai prieš šešis mėnesius Kara paskambino ir pranešė, kad gavo svajonių darbą – vadovo padėjėjos vietą vienoje iš didžiausių šalies korporacijų. Dėl visiems žinomo mamos pomėgio liežuvauti naujiena netruko pasklisti: Karos telefoną ir elektroninį paštą užplūdo giminių, bendruomenės narių sveikinimai.
Vien pagalvojusi, kad tektЕі paskambinti ir kaip nors paaiЕЎkinti, kodД—l, nepraД—jus nД— trims mД—nesiams, gavo atleidimo lapelДЇ, ji nukaito iЕЎ gД—dos. Nevalia leisti, kad taip nutiktЕі. Juk tД—vai tiek paaukojo, kad sumokД—tЕі uЕѕ gerД… iЕЎsilavinimД… ir jai atsivertЕі tokios galimybД—s, kokiЕі jie patys niekada neturД—jo. Kara buvo jiems skolinga daug daugiau.
Tereikia lašelio sėkmės ir jai niekada neteks kęsti to žeminančio pokalbio. Ši diena – tai puiki proga susigrąžinti pasitikėjimą. Kara privalo gauti šį darbą ir visa kita susitvarkys.
Po pažastimi laikydama segtuvą su gyvenimo aprašymu ir puikiomis rekomendacijomis, ji paspaudė tviskantį žalvario skambutį ir laukė, kol namo šeimininkas atvers duris. Vis dar laukė. Nerimastingai trepsėdama koja, delnais išlygino geriausio savo kostiumėlio sijoną. Norėjo atrodyti kiek įmanoma profesionalesnė ir labiau pasitikinti savimi, kai durys atsivers. Tik jos taip ir liko uždarytos. Galbūt namo gyventojas neišgirdo skambučio? Vargais negalais atsispyrusi įpročiui kramtyti nagus – neseniai buvo jo atsikračiusi – paskambino darsyk. Tik šį kartą piršto ilgiau neatitraukė. Jau ketino pasiduoti ir grįžti vėliau, bet durys netikėtai atsilapojo, o už jų stovėjo aukštas, neįsivaizduojamai dailus tvirto stoto vyras, nuo kurio sklido ypatinga ramybė. Nejučia Karos širdis ėmė plakti kiek greičiau.
Е okolado spalvos plaukai, kuriuos jau reikД—tЕі pakirpti, nerЕ«pestingai krito ant kaktos kiek pridengdami skvarbias ЕЎviesiai rudas su aukso atspalviu akis. Jeigu jos kas nors bЕ«tЕі papraЕЎД™s apibЕ«