Regis, geruoju nesibaigs
Joss Wood
KaramelД—
Laimei, ji turi jo telefono numerДЇ!
Patyrusios antikvarinių daiktų pardavėjos Rovenos Dun gyvenimas tarsi rožėmis klotas… kol nedidelis nesusipratimas viską apverčia aukštyn kojomis. Rovena deportuojama į Pietų Afriką! Stovėdama oro uoste ji atsimena tik du telefono numerius – tėvų (tai tikrai ne išeitis!) ir brolio geriausio draugo. Kad ir kaip nesinori, nėra kito pasirinkimo. Teks skambinti Sebui Holiui ir paprašyti pagalbos.
Sebas dar seksualesnis, nei ji prisimena. Tai siutina. Šiam vyrui visada pavykdavo ją suerzinti, bet dabar ir ji šio to išmoko. O gal pats metas permiegoti su priešu? Aišku, Rovena supranta: miegu čia net nekvepia…
JOSS WOOD
Regis, geruoju nesibaigs
Pirmas skyrius
Rovena Dun, sД—dД—dama ant kietos kД—dД—s SidnД—jaus tarptautinio oro uosto KeleiviЕі aptarnavimo kabinete, stengД—si bЕ«ti mandagi. NenorД—jo veltis ДЇ konfliktД…, juolab kad ДЇ trolДЇ panaЕЎi Imigracijos pareigЕ«nД— buvo nusiteikusi karingai.
– Kokiu tikslu atvykote į Australiją, panele Dun?
Betgi ji jau aiškino anksčiau klausinėjusiai pareigūnei, o prieš tai, – dar vienai. Kantrybės, Rovena.
– Šiuos niekučius įsigijau Balio…
– Kas tai?
– XVII amžiaus skulptūrėlės. – Ji parodė į vieną iš penkiolikos nedidelių dramblio kaulo skulptūrėlių, jau išvyniotų iš minkšto popieriaus ir išdėliotų priešais jas ant stalo. Tai buvo dailios gyvūnų, mitinių ir kitokių būtybių figūrėlės. Nedideli, meistriškai išskaptuoti, tarsi gyvi raižiniai. – Jos labai dailios ir, pasak buvusio jų savininko, labai vertingos.
– Jūs įsigijote šias grožybes, nors pinigų ir jokio pajamų šaltinio Australijoje neturite?
– Dėl jų išleidau visus banko sąskaitoje ir kredito kortelėje buvusius pinigus. Kai kurios jų, mano galva, itin retos. Septyniolikto, aštuoniolikto amžiaus. Viena gal net sukurta Tamakadoje maždaug 1775 metais. Ketinu Sidnėjuje susirasti Greisoną Darlingą, tokių skulptūrėlių specialistą, kuris patvirtins jų vertę ir galbūt nupirks jas iš manęs. Štai tada ir turėsiu pinigų, kuriuos galėsiu išleisti jūsų brangioje, tai yra mieloje šalyje.
– Kiek jos galėtų kainuoti?
Rovena pasikrapЕЎtД— pakauЕЎДЇ.
– Jų penkiolika, maždaug po du tūkstančius svarų kiekviena. Vadinasi, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių.
Trolei atvipo Еѕandikaulis.
– Jūs tikriausiai… juokaujate! – Ji abejodama pasilenkė virš stalo. – Matyt, norite mane apdumti. Jūs man panaši į bastūnę, šimtus tokių esu mačiusi.
Rovena ir vД—l, jau ne pirmД… kartД…, mintyse pasigailД—jo dД—l ilgЕі susivД—lusiЕі garbanЕі ir dailaus veidelio, nutrintЕі dЕѕinsЕі, susiglamЕѕiusios palaidinД—s ir apiplyЕЎusios kuprinД—s.
– Taip, aš daug keliauju, bet esu verslininkė. Iš to… beveik iš to ir gyvenu. Galiu parodyti jums šių statulėlių pirkimo sutartį…
PareigЕ«nД— trolД— pavartД— jos pasД….
– Ką dar turite parduoti, panele Dun?
– Mano kuprinėje dar yra tankios šukos ir daugiau nieko, juk matėte, kai iškraustėte ir mane apžiūrėjote. Nieko įtartino neradote, – nuvargusiu balsu pasakė Rovena. Ji čia sėdėjo jau šešias valandas – gal pagaliau galėtų ją paleisti? Prašau, labai prašau?
– Kuo dar prekiaujate, panele Dun?
Dieve! Atsakyk ДЇ jos klausimД…, Rovena, ir baik ЕЎДЇ reikalД….
– Viskuo, ką galiu parduoti legaliai. Meno dirbiniais, baldais, antikvariniais daiktais. Esu pirkusi skulptūrų Buenos Airėse, meno dirbinių Belize, juvelyrinių papuošalų Vankuveryje. Dirbau statybose, kai buvo striuka. Dirbau ir padavėja kavinėje, kai buvo itin sunkūs laikai. Šiaip prekiauju daiktais: pigiai perku, brangiai parduodu.
– Ir neturite nieko susitaupiusi? Pavyzdžiui, nenumatytiems atvejams? Juk gaunate iš šių sandorių pelno?
Geras klausimas.
– Kartu su draugu neseniai Londone įsigijome didelius pinigus kainuojančią lūšną. Dabar ją remontuojame, kad galėtume parduoti, – prisipažino Rovena.