AЕЎ ДЌia dД—l tavД™s
Maureen Child
Aistra
AtД—jau pasiimti to, kas mano.
Kai arogantiškas airių milijardierius Ronanas Konolis sutinka Lorą Peidž, oras aplink juos įsielektrina. Jis – pavojingas. Ji – saugus prieglobstis. Aistra tampa nevaldoma. Viskas vyksta per greitai. Reikia nutraukti romaną, kol tai netapo pernelyg rimta.
Bet išlaikyti atstumą, pasirodo, ne taip paprasta. Ronanas grįžta tikėdamasis susigrąžinti Lorą. Tačiau moteris tam nenusiteikusi. Ji įskaudinta, pikta… ir kažką slepia.
MAUREEN CHILD
AЕЎ ДЌia dД—l tavД™s
Pirmas skyrius
– Lora, žinau, kad tu ten!
Ronanas Konolis dar keletД… kartЕі trankiai pabeldД— ДЇ ryЕЎkiai mД—lyna spalva nudaЕѕytas pagrindines duris ir pasiklausД—. NeiЕЎgirdo nД— garso, nors gerai Еѕinojo, kad Lora namie. Po velniЕі, bemaЕѕ jautД—, kad ji stovi uЕѕ tЕі nelemtЕі durЕі.
Tikra beЕЎirdД—. Kaip ЕЎis jos bЕ«do bruoЕѕas galД—jo bЕ«ti patrauklus? Dabar jam tikrai atsirЕ«go tas patrauklus beЕЎirdiЕЎkumas.
Sekundės bėgo, o viduje vis tiek nė garso, ir tai dar smarkiau erzino. Ronanas žvilgtelėjo į prie namo pastatytą Loros automobilį – geltoną kaip saulė folksvageną, tada rūsčiai dėbtelėjo į vis dar uždarytas pagrindines duris.
– Netikiu, kad tavęs nėra namie. Juk gatvėje stovi tavo automobilis, Lora.
Atsklido jos balsas – prislopintas, bet aiškus.
– Amerikoje sakoma „įvažiavimo kelias“, Ronanai. Tu juk ne Airijoje, nejaugi pamiršai?
– Ir labai gaila. – Jis delnu perbraukė veidą ir nusivylęs pakėlė akis. Jei dabar būtų Airijoje, dauguma Danlio kaimo gyventojų būtų jo pusėje, ir Ronanas bematant priverstų šią moterį atidaryti prakeiktas duris.
– Girdėjau, – tarė ji. – Gali šokti į vieną iš savo lėktuvų ir bet kada grįžti į Konolių šalį!
Jei tik galėčiau, – šmėkštelėjo Ronanui. Atsibeldė į Kaliforniją atidaryti Amerikos verslo skyriaus, kol Cosain reikalai įsibėgės, niekur trauktis neketina.
Jis pavargД™s, suirzД™s ir nenusiteikД™s bendrauti su moterimis. YpaДЌ su tokiomis kietakaktД—mis kaip Lora.
Pastarąsias šešias savaites keliavo po Europą – kaip asmens sargybinis lydėjo šešiolikametę popmuzikos žvaigždę, kurios elgesys erzino ne mažiau nei jos dainavimas. Dėl mergaitės ir godžios jos motinos Ronanas troško kuo greičiau baigti šį darbą ir grįžti į įprastą gyvenimą. Tikėjosi ramybės. Tvarkos. Ir še tau…
SukandД™s dantis palЕ«kД—jo ir suskaiДЌiavo ligi deЕЎimties. Tada dar kartД….
– Nors ir ką, po paraliais, sakytum, Lora, jei tavo automobilis čia, tai ir tu namie.
– Gal aš kur išėjusi, – sušuko ji. – Ar apie tai pagalvojai? Kaip žinai, turiu draugų.
KarЕЎtas KonoliЕі bЕ«das Д—mД— virЕЎЕі, ir Ronanas turД—jo tvardytis.
– Bet juk neišėjusi, tiesa? – paklausė, kaip pats pripažino, visiškai ramiai. – Tu namie, varai mane iš proto ir verti šūkauti prie uždarų durų, lyg būčiau koks kaimo kvailys, pirmą kartą pats vienas kažkur ištrūkęs.
– O tu nešauk, puikiai girdžiu, – atsiliepė Lora, balsas sklandžiai sklido pro duris.
Lora PeidЕѕ gyveno Kalifornijoje, tvarkingoje Hantington BiДЌo gatvelД—je, kur namai panaЕЎЕ«s ДЇ MenkiЕі kyЕЎulio gyvenvietД—s pastatus. PirmД… kartД… pamatД™s jos namus, Ronanas pamanД—, kad jie ЕѕavЕ«s. Dabar ЕѕiЕ«rД—jo ДЇ pastatД… taip, lyg tai dД—l jo pateko ДЇ tokiД… padД—tДЇ.
VД—sus vandenyno vД—jelis nuЕ«ЕѕД— siaura gatvele ir supurtД— Loros priekiniame kiemelyje auganДЌios jau beveik belapД—s guobos ЕЎakas. Tamsiai pilki debesys virЕЎ galvos pranaЕЎavo audrД…, Ronanas tikД—josi, kad jai uЕѕД—jus nebestypsos ЕЎiame nelemtame prieangyje.
– Net tavo kaimynai girdi, – jis linktelėjo į tą pusę, kur vyriškis taip energingai karpė gyvatvorę, jog kilo pavojus, kad sudroš ją lyg pieštuką. – Atidaryk duris ir išsiaiškinsime. Mudu abu. Be pašalinių.
– Neturiu ką pasakyti.
Ronanas nusijuokД—. Tai jau tikrai, tarД— sau. Dar n