Pavojinga aistra
Sandra Marton
JausmЕі egzotika
Trijų knygų serija „Šeichų magnatai“. Trečia knyga
AnksДЌiau ЕЎeichui Salimui al Tajui rЕ«pД—jo tik verslas, bet vienД… naktДЇ ДЇsiplieskusi aistra savo darbuotojai Greisei Hanter apvertД— viskД… aukЕЎtyn kojomis.
Kai Salimas galiausiai ryžtasi nutraukti šiuos santykius – jo laukia netikėtumas: Greisė dingo ir išsinešė kartu kompanijos paslaptis. Dabar šeichas tetrokšta vieno – susigrąžinti maištingąją meilužę ir jai atkeršyti. Lėtai, negailestingai, su malonumu…
Sandra Marton
Pavojinga aistra
PIRMAS SKYRIUS
Penktąją aveniu tarsi stebuklinga skraistė užklojo gruodžio vakaras. Palengva temo, gatvėse mirguliuodami žiebėsi pirmieji žibintai ir apšvietė tingiai iš dangaus krintančias snaiges. Pro namų langus sklido medaus tirštumo šviesa. Kitapus gatvės pritilusį Centrinį parką uždengė tviskanti balta paklodė. Vaizdas atrodė toks užburiantis, kad net pavargęs niujorkietis būtų šyptelėjęs. Tik ne šešioliktame aukšte prie lango sustingęs vyras. Kaip gali šypsotis žmogus, apakintas baisaus įniršio? Šeichas Salimas al Tajus – Senahdaro karalystės kronprincas, Alhandros dykumos liūtas ir savo tautos globėjas – stovėjo lyg marmurinė statula, rankoje gniauždamas taurę brendžio. Nieko nenutuokiantis žiūrovas būtų pamanęs, kad šios žydros ir šaltos tarsi ledas akys įsmeigtos į po kojomis atsivėrusią sceną. Iš tiesų vyriškis vargiai ką matė. Jis buvo paskendęs mintyse – mąstė apie tai, kas nutiko per pastaruosius penkis mėnesius, staiga netikėtas judesys atkreipė jo dėmesį ir grąžino į tikrovę. Tai buvo vanagas. Atrodė, laukinis paukštis sustingo ore, bet tuoj pat grakščiai nutūpė ant balkonėlio turėklų ir nagais grybštelėjo langą. Šį veiksmą pastaraisiais mėnesiais kartojo dažnai. Akivaizdu, kad jautėsi nesavas. Vanagui nederėjo čia būti tokiu metų laiku, bet jis (kaip ir Salimas) sugebėjo išgyventi. Šeichas pajuto, kaip įtampa kiek atlėgo. Nusišypsojo, kilstelėjo ranką su taure, lyg būtų nebyliai sveikinęs bičiulį, ir vienu gurkšniu ištuštino taurę. Salimo nieku gyvu nebūtum pavadinęs sentimentaliu. Sentimentalumas – silpnybė. O jis vertino drąsą, blaivų protą ir ryžtingumą. Vanagas turėjo šias savybes. Paukštis išgyveno nesvetingoje aplinkoje. Velniai rautų. Išgyvens ir jis. Gal palyginimas ir labai tiesmukas, bet tinka. Salimas buvo apdovanotas galybe savybių – tiesa, ne vien gerų, kaip parodė pastarieji mėnesiai, nors tiesos niekada nebijojo. Būtina ją pripažinti, kad ir kokie būtų padariniai. Vanagas pašiaušė rusvai gintarines plunksnas ir įsmeigė skvarbų žvilgsnį į parką. Netrukus atslinks naktis, tad paukštis rengėsi paskutinei dienos medžioklei. Ar ji bus sėkminga? Salimas tuo neabejojo. Vanagas buvo tikras grobuonis, patyręs medžiotojas ir šaltakraujiškai nulemdavo aukos baigtį.
Jis pasirodė prieš metus – lengvai sklendė virš gaudžiančių automobilių upės, tada nutūpė ant turėklų tiesiai priešais Salimą. Tas vaizdas privertė krūptelėti. Šeichas puikiai pažinojo šiuos paukščius – augino juos, dresavo, skraidino Senahdaro kalnuose ir dykumose. Jie buvo drąsūs. Nepriklausomi. Laukiniai. Nesvarbu, kad išmokę ramiai tupėti ant ištiestos žmogaus rankos. Salimas pajuto, kaip jam suspaudė širdį dėl neišvengiamos vanago baigties. Laukinis paukštis čia neišgyvens. Kokia neteisybė. Vanagas sklandė elegantiškoje alėjoje, šalia plytinčiame parke, tarsi būtų buvęs kalnuose ar dykumoje, kur neabejotinai ir yra tikrieji jo namai. Salimas su malonumu užleido terasą svečiui. Šis mėgavosi vienatve – atrodė išdidus, nenugalimas. Šeichas šyptelėjo – ir jo niekas nenugalės. Pastaruosius penkis mėnesius buvo tikras kvailys. Laikas atsiteisti už įžeidimą. Kuo skubiau. Jis kilstelėjo prie lūpų taurę ir pajuto, kaip skysčio likučiai nudegino gerklę.
Prisiminimai kaitino kraują – ji melavo, o jis įkliuvo į spąstu