Mergina iЕЎ AuksinД—s pakrantД—s

Elizabeth Bevarly

Aistra

Mokykloje pasipūtėlė Ava Brener buvo Peitono Moso košmaras, kol vieną naktį tarp jų prasiveržia protą jaukianti aistra. Dabar, deja, jie priešingose barikadų pusėse: Peitonas Mosas baigia uždirbti savo pirmąjį milijardą, o Ava, švelniai tariant, gyvena šiek tiek kukliau. Bet jam reikia jos pagalbos įsiliejant į aukštuomenę – jeigu tik pavyks pamiršti praeities nesutarimus. Netrukus juodu vėl atsiduria lovoje. Ar Peitonas tebenorės būti su Ava, kai sužinos apie skandalą, kuris ją iš princesės pavertė elgeta?

ELIZABETH BEVARLY

Mergina iЕЎ AuksinД—s pakrantД—s

Pirmas skyrius

T. S. Eliotas buvo teisus, – eidama Mičigano aveniu galvojo Ava Brener ir, paspartinusi žingsnį, nėrė po vienos parduotuvių stogine. Balandis čia – pats negailestingiausias mėnuo. Dar vakar Čikagos dangus atrodė žydras ir vaiskus, o oras buvo maloniai šiltas. Bet šiandien pilki debesys skalbė miestą stingdančiu lietumi. Išsitraukusi iš neperšlampamo palto apykaklės kaklaskarę, Ava apsigaubė ja galvą ir kampus pasirišo po smakru. Tokiu oru iš smaragdinės spalvos šilko veikiausiai nieko neliks, bet, einant susitikti su potencialiu pirkėju, lengviau pakeisti sugadintą kaklaskarę nei tobulą ties sprandu pritvirtintą kaštonų spalvos šinjoną.

Įvaizdis yra viskas. Taškas. Šią tiesą Ava įsisąmonino dar mokydamasi vidurinėje mokykloje. Ne tik balandis gali būti žiaurus – paauglės sugeba būti netgi brutaliai negailestingos. Ypač pasipūtusios ir tuščios turtuolių dukros, besimokančios privačiose aukštuomenės mokyklose, dėvinčios madingiausius drabužius ir menkinančios nepriteklių kamuojamus stipendininkus, kurie vos išgali nusipirkti nukainotų apdarų.

Ava nuvijo tą mintį į šalį. Nuo mokyklos baigimo dienos praėjo šešiolika metų. Dabar ji pati buvo savininkė. Jai priklausė krautuvėlė pavadinimu Miesto pašnekesiai, nuomojanti aukščiausios klasės drabužius ir aksesuarus moterims, ypatingomis gyvenimo progomis norinčioms atrodyti išskirtinai. Net jei verslas laikėsi ant plauko, net jeigu jis labiau panėšėjo į svajonę, pagaliau, regis, pradėjo nešti šiokį tokį pelną. Ava bent jau sudarė sėkmingos verslininkės įspūdį. O ar kam nors reikėjo žinoti, kad ji pati – geriausia savo klientė?

ЕЅengdama ДЇ elegantiЕЎkД… restoranД—lДЇ, Ava mikliai nusijuosД— nuo galvos kaklaskarД™ ir susikiЕЎo jД… ДЇ palto kiЕЎenД™. Е iandien ji vilkД—jo Armani kostiumД—lДЇ ir ilgД… berankovД™ ЕЎviesiai Еѕalios spalvos palaidinД™, kuri, Еѕinojo, paryЕЎkins jos Еѕalias akis. Toks drabuЕѕiЕі komplektas ДЇ Miesto paЕЎnekesius atkeliavo ЕЎiД… savaitД™, ir Avai norД—josi iЕЎbandyti, ar jis gerai dД—visi ir ar yra patogus.

Vos priД—jus prie paltЕі kabyklos suvibravo telefonas. PirkД—jas, su kuriuo ji turД—jo susitikti, papraЕЎД— atidД—ti susitikimД… kitam vakarui. Tai reiЕЎkД—, kad Ava turД—jo vakarieniauti viena. Kaip visada. Kita vertus, ji jau seniai buvo kur beiЕЎД—jusi, o pastarД…jДЇ mД—nesДЇ itin sunkiai dirbo. TodД—l neabejotinai uЕѕsitarnavo ЕЎiek tiek pasilepinti.

Užkandinės savininkas Bazilijus ją pasveikino vardu ir apdovanojo šilta šypsena. Kas kartą jį matydama Ava prisimindavo savo tėvą. Bazilijaus akys buvo tokios pat tamsios ir taip pat arti viena kitos, plaukus margino sidabro gijos, ūsai buvo tvarkingai pakirpti. Bet, skirtingai nuo tėvo, – darė pagrįstą išvadą Ava, – Bazilijus niekada nesėdėjo federaliniame kalėjime.

Net nežvilgtelėjęs į užsakymų lapą restorano savininkas nuvedė Avą prie jos mėgstamo stalelio prie lango, iš kur ji galėdavo stebėti praeivius. Vos paėmusi į rankas valgiaraštį, ji išgirdo prie baro erzelį. Pakėlusi akis, pamatė savo mėgstamą barmeną Denisą, plūstamą kliento – aukšto, plačiapečio vyro juodais it varno plaukais. Vyriškį, matyt, buvo įžeidusi Deniso užuomina esą jis per daug išgėręs – net jei tai buvo daugiau nei akivaizdu.

– Jau